LT - Lietuvos ir užsienio geolobiautojams Smile Family ir Anubis! komandos pristato lobiukų ciklą, skirtą paminėti 2015- uosius – Lietuvos etnografinių regionų metus. Visuose 5 Lietuvos etnografiniuose regionuose – Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Mažoje Lietuvoje bus padėtos multi tipo geoslėptuvės, geriausiai regiono paveldo savitumus atskleidžiančiose vietose. Rudenį vyksiančių seminarų metu, kurių dalis bus įtraukta į 2015 m. Europos paveldo dienų programą, aktyviausi geoslėptuvių sistemos bendruomenės nariai (surinkę bent 3 iš 5 regionų lobių) bus apdovanoti specialiai šiai progai išleista etnografinius Lietuvos regionus reprezentuojančia geomoneta.
Tai penktasis ir paskutinysis „Etnografinės Lietuvos“ projekto lobis. Keliaudami juo susipažinsite su labai savitu ir labiausiai nuo likusios Lietuvos dalies besiskiriančiu pamario kraštu. Lobį sudaro 4 etapai, 2 iš jų – virtual. DĖMESIO: žiemos sezonu vėtrungių alėja yra nuimama. Todėl atidžiai žiūrėkite pasikeitusią užduotį trečiajame etape.
EN - Smile Family and Anubis! geocaching teams present a special cycle of goecaches for all the goecachers. This cycle is dedicated to the ethnographic regions of Lithuania, because year 2015 is dedicated to commemorate the ethnographic regions of Lithuania. There will be 5 multicaches put in each region – Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija and Mažoji Lietuva. The geocaches will be placed in the most characteristic spots regarding the regional heritage. The most active geocachers (who will have completed 3 out of 5 multicaches) will be given prizes during the seminar session in autumn in each region. The winners will get special geocoins which are made for this occasion.
This is the last, 5th, geocache from the series „Ethnographic Lithuania“. While searching for it you will see a unique and exremely distinct part of Lithuania – littoral region. Multicache consists of 4 stages, 2 of them are virtual.
LT - Mažosios Lietuvos pavadinimą pirmą kartą įvedė XVI a. pr. vokiečių metraštininkai Simonas Grunau ir Lukas Davidas. Mažoji Lietuva apima Skalvių ir Narduvių gyventą teritoriją. Dabar tai dalis Klaipėdos ir Tauragės apskričių. Šio regiono miestai ir miesteliai skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies savo miestietiškumu – tankiu užstatymu, dideliais mūriniais ir dažnai keliaaukščiais namais. Čia nesutiksi kitiems regionams būdingų medinių bažnyčių. Miestovaizdyje vyrauja evangelikų liuteronų šventovės, mūrinės, raudonų plytų, dažniausiai neogotikos stiliaus, vienbokštės. Kadangi dabartinės M. Lietuvos teritorija priklausė Prūsijai, čia įstatymai lėmė kitokią kaimų raidą. Tarp senųjų kaimų ėmė kurtis vakarų kolonistų gyvenvietės ir kūrėsi pagal prūsiškojo pavyzdžio rėžinius kaimus. Kadangi tai yra pamario ir panemunės kraštas didžiąją gyvenimo būdą lėmė ši ypatybė. Čia labiausiai buvo išvystyta laivyba, žvejyba, vėtrungių (būdingų tik šiam kraštui) gamyba bei stogdengystė iš pakrantėse augančių nendrių. Kitas M. Lietuvos savitumas – krikštai – senoviniai antkapiniai ženklai, drožti iš medžio lentos, kurių ir dabar galima rasti Nidos, Bitėnų etnografinėse kapinėse.
Etnografinė žvejo sodyba yra gatviniame Skirvytės kaime, kuris yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Čia įkurta tipiška etnografinė žvejo sodyba-muziejus, kuriame gausu senovinių ir jau nebenaudojamų daiktų: žvejojimo ir namų apyvokos reikmenų, baldų, darbo įrankių, drabužių ir kt.. Pirmieji Skirvytės kaime gyventojai čia kūrėsi dar XVI a. pab. Dauguma namų yra mediniai, statyti XIX a. pab. Pirminė žvejo sodybos pastatų išvaizda juos rekonstruojant nepakeista ir nukelia lankytojus į XIX a. pab.-XX a. pr. žvejo buitį. Muziejus įkurtas 1997 m. privačia Banių šeimos iniciatyva. Iki tol ši sodyba priklausė žvejų Kalvelių šeimai. Dabar sodyba yra įrengta ant 1-1,3 m aukščio ir 30-40 m pločio kalvelės, kadangi sodyba yra potvynių užliejamoje teritorijoje. Išliko visi trys pastatai – gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkinė. Įėjimas į muziejų yra nemokamas, tačiau norint susipažinti su pamario krašto gyventojų buitimi atidžiau, reikėtų susitarti iš anksto, tuomet atvyksta gidė, kuri labai įdomiai papasakoja apie Rusnės, sodybos, kultūros ir žvejybos istoriją.
Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia liudija apie čia gyvenusią gausią protestantų bendruomenę. Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1583 m. (manoma, kad pirmoji medinė koplyčia čia galėjo stovėti 1418-1419 m.). 1774 m. ji sudegė kartu su visomis knygomis ir archyvu. Dabartinė raudonų plytų bažnyčia pastatyta ir pašventinta 1809 m. Bokštas iki laikrodžio sumūrytas 1827 m., o 1838 m. sienos sutvirtintos kontraforsais. Dabartinio bokšto aukštis siekia 30 m. Bažnyčios viduje kabėjo vertingas senosios bažnyčios žvakių šviestuvas ir XVI a. pr. Krucifiksas. Bažnyčios sakraliniai indai gaminti Tilžės ir Karaliaučiaus meistrų, juose įspraustos 1637 m. ir 1776 m. datos. Tai primena, kad kažkas šis kraštas buvo vieningas ir neperskirtas valstybinės sienos. Iki 1937 m. parapijoje dominavo lietuvininkai, nors buvo ir vokiečių. Pamaldos vykdavo vokiečių kalba. Dabar evangelikų bendruomenę sudaro ~ 150 Rusnės gyventojų. Kartu su pamaldomis, kurios, tiesa, vyksta retai, bažnyčioje rengiami koncertai, kultūros renginiai.
Vėtrungių alėja Kintuose – Šilutės kultūros centro iniciatyva 2013 m. įgyvendintas projektas „Vėtrungių kelias“, kurio pagalba supažindinama su pamario krašto istorija ir lankytinomis vietomis. Ta proga buvo atkuriama kiek primiršta vėtrungių tradicija pamario krašte. Šilutėje ir Kintuose įkurtos vėtrungių alėjos su gražiausiais pavyzdžiais. Kelti vėtrunges ant žvejų laivų paskatino 1844 m. vokiečių valdžios įsakymas, kuriuo buvo siekiama tvarkingai organizuoti žvejybą šiame krašte. Kiekvienam kaimui buvo priskirtas atitinkamas ženklas, kad prižiūrėtojas galėtų atskirti kuriai vietovei priklauso valtis, kadangi kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną – pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas). Ilgainiui žvejai ėmėsi ant stiebų iškeltų „herbų“ tobulinimo. Plokščia lentele ar skarda viršuje atrodė tuščia ir negraži. Ilgai plaukiojant mariomis mėgstamiausias žvejų užsiėmimas laikui sutrumpinti buvo medžių drožinėjimas. Taip ir atsirado ant „herbo“ rėmelio puošnios ažūrinės kompozicijos – unikalios Kuršmarių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių valtyje prisisunkusiame vandenyje. Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu. Ypač puošnias, net kutais padabintas vėtrunges naudojo rytinio Kuršmarių kranto žvejai. Įsižiūrėkite į vėtrunges Kintuose ir pastebėsite, jog matyti pasikartojantis trijų horizontalių (baltos ir per vidurį raudonos spalvos) linijų ženklas. Juo buvo žymimi tik Kintų vietovei priklausiusių žvejų laivai.
Mingės etnografinis kaimas – lietuviškąja Venecija vadinama vietovė yra architektūros paminklas, keliautojus pritraukianti savo tik pamariu būdingais namais bet ir tuo, jog kaimą dalina ne gatvė, o upė. Tilto, jungiančio abu Minijos krantus nėra, todėl gyventojai bei turistai yra perkeliami valtimis arba laiveliais. Šiuo metu yra gyvenama 19 sodybų, tačiau vietinių gyventojų užsiimančių žemdirbyste ar žvejyba yra išlikę nedaug. Didžioji dalis sodybų užsiima kaimo turizmu arba tai iš kitur atvykstančių poilsiauti antrieji namai. Visgi stengiamasi išlaikyti kaimo dvasią rekonstruojant namus pagal vietines tradicijas – sodybos išsidėsčiusios pakrantėje, kaimai su darželiais atgręžti į upę, prie kiekvieno namo yra įrengtos prieplaukos valtims laikyti. Mingės kaimas paminėtas dar XVI a., savo aukso amžių išgyvenęs tuomet, kai XIX a. II p. buvo atidarytas Vilhemo kanalas ir Minijos upe vyko intensyvi prekyba. Dabar kaimas yra turistų traukos centras, kadangi iš čia yra organizuojamos išvykos Minijos upe, keliama į kitą Kuršių marių krantą – Nidą. Kaime yra išlikusios senosios evangelikų liuteronų kapinės.
EN - Mažoji Lietuva (Lithuania Minor) was a term, first used in 16th century by Simon Grunau and Luke David. This region includes parts of Klaipėda and Tauragė districts. Mažoji Lietuva is distinct for its urban features, housing (brick houses with several storeys), usually neogothic red brick Evangelic churches. For a long time Mažoji Lietuva was a part of Prussia. Its laws influenced different development of villages to compare to the rest of Lithuania. One more unique feature – krikštai. It is a type of gravestones made from wooden boards. Some of them can still be found in graveyards of Bitėnai and Nida.
Ethnographic homestead of the fisherman is located in Skirvytė village. This village is an architectural monument of state-level importance. Fisherman‘s homestead contains lots of ancient and out-of-use items – fishing equipment, household items, pieces of furniture, clothes and other. Houses in Skirvytė village are wooden, mainly buillt in end of 19th century. Fisherman‘s homestead was restored according to the rules of the housing of the 19th century. Now, the homestead is located on a small hill because of annual floods. Visiting this object is free of charge but you can do it with a guide if you manage the visit in advance. It is very useful for those who are interested in deeper understanding of the history of this region.
Evangelical Lutheran church in Rusnė was built in 1583 (wooden chapel is thought to be built in 1418-1419) but it burnt down in 1774. Present red brick church was built in 1809, the tower to the clock was built in 1827 and the walls were strengthened with buttresses in 1838. The tower is 30 metres high. Various items in the church show that the region was not divided earlier – towns of Karaliaučius (Kaliningrad) Tilžė (Sovetsk) and Rusnė belonged to the same region. Now, the church is sometimes used for the sacred service (there are about 150 active Lutherans in Rusnė), concerts, other cultural events.
The avenue of the Weathervanes in Kintai is a part of the project „The Way of the Weathervanes“ by Šilutė culture centre. It was carried out in 2013 and is targeted to spread the information about littoral region, its history and points of interest. For this reason, the weathervanes (weathercocks) were chosen as the representative symbols of the region. Weathervanes were initially used since 1844 by the requisition of the German government. The requisition ordered to use weathervanes on the fishing boats. This had to help to organize the fishing in the region. Every village got a particular sign which had to be used on a representative weathervane because every village near the Curonian Lagoon had its own fishing area. The colours were easily distinguishable and unique for every region – black and white for Western coast of the lagoon and Klaipėda, yellow and blue for the Souhern part (now Kaliningrad oblast), red and white for the Eastern part of the Lagoon (Šilutė district). In the long run, the simple plates on the boats were changed to elaborate weathervanes because fishermen used to carve the wood during long fishing periods. Extremely decorative weathervanes was a distinctive feature of Kintai.
Mingė ethnographic village is called Lithuanian Venice because the main street here is not a road, but Minija river. In Mingė, the travelers can find some unique pieces of architecture and no bridges. Therefore, people are transported by boats here. Although the village has 19 homesteads, only a small part of the villagers are farmers or fishermen. The majority of the houses are turned into country tourism places or serve as summer cottages. Nevertheless, the setting of the homesteads are organized according to the local traditions – a mandatory thing is a quay for the boats. Mingė was first mentioned in the 16th century and it Golden Age was in 19 century when the Wilhelm Channel was opened and the trade was intensified. Now Mingė attracts tourists – among other activities, there is a possibility to sail to Nida across the Curonian Lagoon. In Mingė, there is the old Lutheran cemetery.
Parengta pagal: 153 įdomiausi Lietuvos dvarai, sud. D. Kandrotienė ir V. Kandrotas, VŠĮ Terra Publica; Etnografinės žvejo sodybos muziejaus, Nemuno deltos regioninio parko, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios, Šilutės kultūros centro informaciją.
LT - Projektas "Šiuolaikinių technologijų panaudojimas Lietuvos etnografinių regionų paveldo animavime" dalinai finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos. Sutarties Nr. LIT-9-15. Projektą įgyvendina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas.
EN - Project: "The Heritage Animation of Lithuanian Ethnographical Regions by using Modern Technologies" is partly financed by The Research Council of Lithuania. Contract number LIT-9-15. The project is implemented by Vilnius Academy of Art Kaunas Faculty.
LT- Multislėptuvių ciklas Lietuvos etnografiniams regionams:
EN- Series of Multi-Caches dedicated to Ethnographical Regions in Lithuania:
Etno Lietuva. Žemaitija
Etno Lietuva. Aukštaitija
Etno Lietuva. Suvalkija
Etno Lietuva. Dzūkija
Pirmieji projekto rezultatai
LT- Georenginių ciklas Lietuvos etnografiniuose regionuose:
EN- Series of Events in Ethnographical Regions of Lithuania:
I FOUND IT! #1 - Žemaitija - Telšiai - 18.09.2015
I FOUND IT! #2 - Aukštaitija - Panevėžys - 19.09.2015
I FOUND IT! #3 - Dzūkija - Alytus - 17.10.2015
I FOUND IT! #4 - Suvalkija - Marijampolė - 07.11.2015
I FOUND IT! #5 - Mažoji Lietuva - Šilutė- 05.12.2015