Welcome to Panevėžys (121)
-
Difficulty:
-
-
Terrain:
-
Size: 
(micro)
Please note Use of geocaching.com services is subject to the terms and conditions
in our disclaimer.
[EN] The cach is a small box. [LT] Lobis yra maža dežutė.
[EN] Panevėžys was first mentioned in 1503, in documents signed by the Grand Duke of Lithuania Alexander I, who granted the town building rights to construct a church and other structures. Alexander II, is considered the founder of the city, which celebrated its 500th anniversary in 2003. The city lies on the old plain of the Nevėžis River. The city name means "along the Nevėžis." Throughout the 16th century, the city maintained a status of a Royal town. Communities of Poles, and Karaites, settled in the area as early as the 14th century. A Karaite Kenesa, and a Polish Gymnasium, existed in Panevėžys until the Second World War (the Polish version of the name of the city was Poniewież). In the 17th century, the part of the city on the left bank of the river started to develop and expand further. The town played an important role in both the November Uprising, and the January Uprising, and the fights for independence continued there in 1864. After the Industrial Revolution, at the end of the 19th century, the first factories were established in the city, and industry began to make use of modern machinery. As products were oriented towards the mass market, banking intensified and commerce increased. The educational system became more accessible, and literacy increased, as well. By the end of 19th century - the beginning of the 20th century, Panevėžys became a strong economic and cultural center of the region. At the time it was the fourth most important city in Lithuania. It was also a center of operations by local knygnešys. One of them - Juozas Masiulis in 1905 opened first Lithuanian bookstore and printing house. The building is still a landmark of Panevėžys, and local people are proud of a bookstore that has been functional for more than 100 years. Between the World Wars, in the newly independent Lithuania, Panevėžys continued to grow. According to the Lithuanian census of 1923, there were 19,147 people in Panevėžys, among them 6,845 Jews (36%) (in Yiddish the town's name was פוניבעזש, transliterated as Ponevezh). The Ponevezh yeshiva, one of the most notable Haredi yeshivas in the history of the Jews in Lithuania, was established and flourished in the town. Rabbi Yosef Shlomo Kahaneman (1886–1969), was its rosh yeshiva (head) and president. Known as the "Ponovezher Rov", he was also the leading rabbi of Panevėžys. He managed to escape to the British Mandate of Palestine where he set about rebuilding the Ponevezh yeshiva in Bnei Brak where it still exists in modern Israel. It has a very large student body of young Talmud scholars. The town's population rose to 26,000 between 1923 and 1939. On June 15, 1940, Russian military forces took over the city, as a consequence of the forced incorporation of Lithuania, into the Soviet Union. A number of political prisoners were murdered near the sugar factory. A large number of residents were exiled to Siberia or suffered other forms of persecution. After Germany attacked the USSR, Panevėžys was occupied by German forces, as it had been in the First World War. It acquired the status of a district center ("Gebietskommissariate") within the Reichskommissariat Ostland. During the Nazi occupation nearly all the Jewish population of the town was killed in 1943 during the Holocaust; only a few managed to escape and find asylum abroad. In 1944 the city was yet again occupied by the Soviet Union leading to a new wave of political exiles and killings. After World War II, the natural process of the city's evolution was disrupted. The Soviet Communist Party, exercised dictatorial control, and the city was transformed into a major industrial center. During the 1960s and 1980s, several large-scale industrial companies were established. The Soviet authorities also destroyed the old town and only after protests by local people was total destruction of the old city center stopped. The number of inhabitants increased from 41,000 to 101,500 between 1959 and 1979. In 1990, the population reached 130,000. After Lithuania regained its independence, the city’s industry faced some major challenges. For some time it was regarded as a place where plastics cooperatives were making large profits. A suburban region, called Plastic Kings Castles by the locals still remains from that era and contains very big and sometimes bizarre houses. After independence, the population of Panevėžys fell somewhat and for a while most investments went to Vilnius or Klaipėda instead. With the economic growth in the early 2000s however, investment reached Panevėžys. Babilonas real estate project, the largest such project in the Baltic States with an 80 ha land area, has been developed in Panevėžys since 2004.
[LT] Legenda byloja, kad LDK Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 metais, radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 d., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžio miesto vardą (Panevėžio dvaro žemės, buvusios dešiniajame Nevėžio krante, perduodamos Ramygalos parapijai). Šiame sklype dešiniajame Nevėžio krante (1507 m.) pastatyta bažnyčia, o šalia, kaip bažnytinė valda – smuklė, spirito varykla, pirtis. Taip ėmė kurtis Senasis Panevėžys (dabartinis Senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte, Nevėžio kairiajame krante jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis Naujamiestis). Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį. Miestas pamažu įgavo vis didesnę reikšmę – 1565–1566 m. Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžio dvaras tapo Upytės pavieto centru, o 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeliamas pavieto teismas. 1661 m. Senasis Panevėžys gavo turgaus privilegiją. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis, tais metais ėmė kurtis Mikolajavas (Mikolajevas) – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką M. Tiškevičių. 1791–1792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos). XIX a. 1-ojoje pusėje Senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais (galutinai prijungti prie miesto 1915 m.). XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 metų sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro. XIX a. pabaigoje miesto raidą paspartino nutiestas geležinkelis Radviliškis–Daugpilis, o 1899 m. ir siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys. Tuo metu mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai. Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, cukraus ir muilo fabrikai. 1927 m. įsteigta Panevėžio vyskupija. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė. Po 1945 metų, pokario laikais, miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 1955–1965 m. pastatytos autokompresorių, „Ekrano“, kabelių, tiksliosios mechanikos gamyklos, stiklo fabrikas. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė. Vakarinėje miesto dalyje pastatyti nauji mikrorajonai – Klaipėda (architektės I. Daujotytė, I. Mumšienė, G. Bimbienė), Pilėnai (architektė G. Bilubienė), Kniaudiškiai (architektai V. Andriuška, M. Steponavičius ir kt.), Tulpės (architektai S. Katilius ir N. Garbaliauskienė). Miestas plėtotas pagal 1947, 1962 m. (architektė I. Daujotaitė), 1973 m. (architektas V. Bugailiškis) bendruosius planus. Stambios pramonės augimas buvo ir iš dalies tebėra miesto gyventojų pasididžiavimo ir bendruomenės integracijos faktorius. Būtent jis keliems dešimtmečiams tapo panevėžiečių savivokos pagrindu. Greitas miesto augimas ir spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo gaminančiu, bet nei projektuojančiu, nei kuriančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje nebuvo įkurta nė viena reikšmingesnė mokslo įstaiga, švietimo sistema per pastaruosius beveik tris šimtus metų netoli tepažengė nuo vidurinio mokslo lygio. Iš kultūros institucijų tik Panevėžio dramos teatras apie du dešimtmečius buvo pasiekęs aukštesnį nei nacionalinis teatras lygį. Miestas neturėjo galimybių suformuoti savo intelektualinio potencialo. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Jis vyksta visose – mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie postindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų. 1993 m. patvirtintas dabartinis Panevėžio herbas.
Additional Hints
(Decrypt)
bbb