Akmenį 1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.
1971 m. akmens aplinką tyrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius, kuris nustatė, kad akmuo su dubeniu yra buvusios pagonių šventyklos aukuras. Jis stovėjo ant duobės krašto, ant iš akmenų sukrauto nedidelio postamento. Pačioje duobėje aptikta ugniavietė. Nuo ugnies akmens apačia apdegė ir smarkiai aptrupėjo. Naikinant šventyklą, akmuo buvo nuo postamento nugriautas ir dubeniu žemyn įverstas į ugniavietę. Po archeologinių tyrinėjimų atstatytas pirminėje vietoje. [3]
Senovės kulto vieta, kurioje yra akmuo, datuojama I tūkstantmečio pirma puse – XVI-XVIII a.
1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR967). [1] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe ir įregistruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A1870). [2]
Akmuo rausvas, stambaus grūdėtumo, apskritas, apskaldytais šonais, 1,1-1,2 m skersmens, 60 cm aukščio. Apačia aptrupėjusi, viršutinė plokštuma glotni, žemėjanti į vieną pusę. Ties jos viduriu, arčiau krašto iškaltas netaisyklingo apskritimo pavidalo, 50 cm skersmens ir 7-8 cm gylio dubuo plokščiu dugnu ir statmenomis sienelėmis. Saugomos teritorijos plotas – 0,00014 ha.
35 m į šiaurės vakarus nuo yra Šauklių senovės kulto vieta.