Už Rinkotų miško kirtę iš ežero ištekančią Spernią, persikelkime į vakarinį ežero krantą. Dusios ežero vakarinėje pakrantėje, vos už 20 m nuo vandens, stūkso vienas didžiausių piliakalnių Metelių regioniniame parke. Statūs, 60-70 laipsnių kampu iki 12 m aukštyn kylantys piliakalnio šlaitai viršuje baigiasi didele, beveik 40 m skersmens aikštele. Piliakalnio šiaurine puse teka vasarą išdžiūstantis pusės kilometro nesiekiantis šaltiniuotas bevardis upelis. Tarp ežero ir piliakalnio dar matyti senojo vieškelio liekanos. Savo laiku piliakalnis buvo šienaujamas ir net ganomas, tačiau vėliau visai apleistas. Piliakalnio šiaurinis šlaitas apaugo juodalksniais - ir dabar juos mena išlikę medžių kelmai. Piliakalnis sutvarkytas 1999 metais. Dabar nuo jo atsiveria gražiausias parko teritorijoje gamtovaizdis, išraiškingiausias saulėtą vidurdienį ar popietę. Čia pat yra 3,2 km ilgio pėsčiųjų pažintinis takas "Prelomciškės kalvomis".
Archeologai, žvalgę Prelomciškių piliaklanio teritoriją, aplink jį kelių kelių hektarų plote piliaklanio papėdėje rado gyvenvietės liekanas, keramikos dirbinių šukių su jotvingių kultūrai būdingais ornamentais. Šalia piliakalnio, dešiniajame upelio krante už gyvenamosios sodybos, yra XVI-XVIII a. dvarvietės liekanos. Kultūriniame sluoksnyje ir dabar galima aptinkti ornamentuotų koklių fragmentų, stiklo šukių, žiestosios keramikos. Tokių dvarelių ir dar senesnių gyvenviečių liekanų, kuriose galbūt išgyveno jotvingių palikuonys, aplink Dusios ežerą išsilaikė ne vienas, kai ši žemė atiteko Lietuvai po 1422 Melno taikos sutarties su Kryžiuočių ordinu.
Legenda. Senesnieji Padusio ir Prelomciškės kaimų gyventojai vis dar tiki legenda apie išvaizdaus piliakalnio atsiradimą šalia Dusios ežero. Kadaise čia netoliese stovėjo didelis dvaras, kuriame tarnavo graži mergina. Apie jos grožį sklido gandai po visas apylinkes. Daug jaunikaičių važiuodavo jai pirštis, bet toji atsisakydavo. Gandas pasiekė ir patį velnią, gyvenantį Dusios ežero vietoje – Pekloje. Pasivertęs dailiu jaunikaičiu, jis pasipiršo merginai, toji sutiko tekėti, bet su viena sąlyga: kad šis per dvi dienas supils dailų kalnelį, ant kurio atšoks vestuves. Jau praėjus nakčiai didžioji dalis kalnelio buvo supilta. Merginai kilo įtarimas, ar tik ne su pačiu velniu bus susidėjusi. Nutarė su likimu nežaisti, paėmusi jauną gaidį po skvernu nulėkė prie ežero. Pasislėpusi medžių guote ji laukė vakaro, kad pamatytų, kaip jos jaunikis darbą atlieka. Mato, kaip jis iš vandenų išnyra ir toliau su pagalbininkais darbą tęsia. Paryčiui, dar nespėjus aušrai išaušti, nekantrusis gaidys sugiedojo, ir velnias su savo pagalba skradžiai ežere prasmego. Tą vietą žmonės Velnio duobe vadina, sako, kad joje dugno nėra. O kalnelis taip ir liko neužbaigtas...