Darbas:
IVADAS
1897 m., kurybos pacioje atosklaidoje, padaryta tikriausiai – P. Višinskio – gražiausia Žemaites nuotrauka. (Pagal ja ir P. Aleksandravicius modeliavo Žemaites skulptura). Sodietes rubais, ilgu languotu sijonu, su apacioje “mereškuota” prijuoste, apsirišusi tamsia skarele. Žemaite sedi, pasiremusi ant aukštos kedes atkaltes, gražiai sunerusi rankas. Susikaupusi, lyg i ka užsisurejusi Žemaite sodiete – ir kartu kažkas kitas. Tas “kitas” ne tik veide – gal dar labiau rankose. Grakštus, lengvas ju sunerimas, dailus riešo ilinkis (nors ipuseta šešta dešimtis), ilgi, ploni pirštai, lyg dvasines energijos laidininkai. Dešine ranka yra pasiruošusi rašyti, paimti pieštuka, perbraukti delnu, tarsi drobe išlyginti popieriaus lapa. Glostantis, motiniškas judesys. Žemaite sedi priešais aparata, bet sedi taip, kaip yra jai iprasta, - lyg atsitraukusi, atsiskyrusi nuo kitu, isižiurinti. Sunertos rankos akimirksniui yra laisvos – nemezga, nesiuva, nekelia, neravi, nelaisto, neskuta, neneša. Rankomis tarsi teka vaizdai, paveikslai, mintys.
1897 m. pavasari Julija paraše Povilui Višinskiui: “Darbuosiuos ir darbuosiuos, kiek tik beišgalesiu, tik mano nelaime, kad neturiu liuoso pakajaus”.
Sunertos rankos turi atstoti “liuosa pakaju” – savo kambari. …
Viktorija Daujotyte
Viena iš Lietuvos iškiliu asmenybiu buvo lietuviu literaturos ir visuomenes veikeja Julija Žymantiene, visiems žinoma kaip rašytoja Žemaite. Iš nusigyvenusiu bajoru kilusi, kaip paprasta valstiete nesitenkino vien kalendoriais ir sapnininkais. Sunkiu kaimo moters darbu slegiama, ji vis delto rado laiko ir jegu šviestis, mokytis. Lietuviu tautos šviesuolio Povilo Višinskio raginama ir mokoma, ji studijavo kitu tautu literatura ir pati pradejo rašyti apsakymus bei pjeses. Visuomeninime gyvenime pasižymejo kaip aktyvi kovotoja už moteru teises, nuo jaunu dienu buvo liberale, tvirtai nusistaciusi prieš bet kokia represija, buvo laisva asmenybe.
I. SUNKI PRADŽIA
Julija Beniuševiciute, trecias vaikas šeimoje, gime 1945 m. birželio 4 diena, Bukanteje. Nuo mažens augo smalsi, nenuorama. Pirmoji Julijos mokykla buvo namie – moke griežtas tevas, bet tai dare iš meiles ir didelio noro nepalikti dukros tamsios. Motina verte mokytis poteriu ir pamaldumo. Beniuševiciu šeimoje dar buvo stiprios bajoriškos tradicijos, todel ir savo vaikus stengesi aukleti poniškai: moke lenku kalbos, draude bendrauti su baudžiauninku vaikais ir kalbeti lietuviškai. Taciau šie draudimai mažai ka gelbejo: valstietiška aplinka Julija stipriau veike už dirbtinaji poniškuma, ir ji bendraudama su baudžiauninku vaikais, anksti pramoko lietuviu kalbos, tiksliau žemaitiškos jos tarmes, kuria veliau ir paraše savo puikiuosius kurinius. Išmokusi rašto, ijunko i knygas. Veliau moke pussesere, kuri buvo baigusi bajoraiciu mokykla Vilniuje, bet skiepijo viska lenkiškai. Knyga stipriai Julijai žadino jausma ir smalsuma, neleido apsnusti, buvo dvasine atrama. Kartu skiepijo pasiaukojimo, meiles savo krašto žmonems ideja.
Julija buvo 18 metu, kai kilo 1863 metu sukilimas, padares jai dideli ispudi. Neaplenke jis ir Šemu, kur tuo metu Julija gyveno pas dedyna. Plove sukileliams žaizdas, duodavo maisto, susiudavo plyšusius baltinius. Žlugus sukilimo sajudžiui ir panaikinus baudžiava, Lietuvoje prasidejo naujas sunkus gyvenimo tarpsnis. Sulenkejusiu dvarininku galia buvo palaužta, dvarai eme smukti. Pašlijo materialiniai reikalai ir turtingosios giminaites,
pas kuria gyveno kaip išlaikytine ir tarnaite jaunoji Julija. Jai teko ieškotis darbo kitur ir ji gavo aukles vieta kitame dvare. Cia ji susipažino su dvaro darbininku Laurynu Žymantu, 1863 metu sukilimo dalyviu, kurio pasakojimai apie baudžiavos laiku baisumus ir baudžiauninku kancias ja labai veike ir jaudino. Jie pamilo viens kita. Kadangi Žymantas buvo kiles iš baudžiauninku , tai Julijos tevai, ypac motina, dar tebesivaikiusi bajorišku tradiciju , labai priešinosi šiai meilei. Taciau nežiuredama tevu valios, Julija 1865 metais ištekejo už Žymanto.
Sunkus ir skurdus buvo Žymantu gyvenimas. Ilgai teko laukti Žymantienei, kol ji pagaliau pajege išsiveržti iš šios siauros, slegiancios aplinkos. Taciau cia ir pasireiške jos dvasine jega, joje gludejes didelis menininkes talentas, kad net ištisus trisdešimt metu jos nepajege užesti toji vergiška pilka buitis. Visa savo kasdienybe su kaimo žmoniu gyvenimu, pati patyrusi kaimieciu vargus ir rupescius, savo peciais pakelusi ju sunkaus darbo našta, Žymantiene negalejo susitaikyti su šitokiu likimu. Kai kitos kaimietes moterys, sulaukusios tokio amžiaus kaip ji dažniausiai rupindavosi tik poteriais ir laukdavo mirties. Žymantiene buvo pilna kulturos, šviesos, pažangos ir gyvybes troškulio. Per ta trisdešimt metu ji sukaupe savyje tokia turtinga, gausia gyvenimo medžiaga, kuriai tik reikejo kibirkšties, kad ji išsiveržtu nesulaikoma vaizdu ir minciu srove.
Tokia kibirkšti joje užžebe Povilas Višinskis,kuri ji mylejo kone labiau už savo vaikus. I ji ji žiurejo kaip i neišsipildžiusiu savo šviesiuju motinišku svajoniu paveiksla. Povilas išvede Žymantiene iš nuošaliu Ušnenu i platesni visuomenini pasauli, i literatura. Dar budamas Šiauliu gimnazistu, jis atveždavo kaimynei lauktuviu “pyrago” – slaptu lietuvišku laikrašciu “Aušra” ir “Varpa”, su užsidegimu aiškino ju idejas, pasakojo apie tautos atgimima ir kova prieš carine priespauda, kaip ilgus amžius juos enge ir žemino lenku karaliai, sulenkeje savi bajorai, o dabar skriaudžia carizmas, uždraudes lietuviška spauda bei kalba mokyklose bei istaigose. Tai skaudus smugiai lietuviams kurie veržiasi i šviesesni, kulturingesni gyvenima. Todel tauta bunda ir keliasi; leidžia Prusijoje slaptus lietuviškus laikrašcius, rupinasi ju platinimu Lietuvoje. Šie P. Višinskio žodžiai ir lietuvišku laikrašciu mintys smigo i pacia Žymantienes širdi. Ji suprato savo Tevyne ne Lenkija, bet Lietuva esant. Ir tie kaimieciai, su kuriais trisdešimt metu kartu myne vargo takus, pasirode besa ne tik likimo broliai, bet ir artimiausi tautieciai. Kiek kartu, prisižiurejusi ju gyvenimo neteisybiu, ydu, tamsumo, norejo parodyti tas blogybes, pamokyti gražesnio gyvenimo. Visa širdimi buvo su tais jaunais inteligentais, kurie taip nuoširdžiai rupinosi po šiaudiniu stogu vargstanciais žmonemis. Ji troško prisideti prie ju darbu, jaute , kaip skaitant ju žodžius , atgyja jos pacios svajones ir viltys, tik dabar ne tokios bekunes, o daug realesnes, gyvenimiškesnes.
Paskatinta P. Višinskio ka nors idomaus parašyti iš savo gyvenimo, emesi to darbo visomis jegomis. Slegiama kasdieniu ukio darbu, nemažos šeimos rupesciu, apsupta skurdo ir tamsos, pirmuosius savo apsakymus ji raše vakarais po sunkiu dienos darbu prie mirksincios žibalines spingsules ant skalines lenteles, nes truko popieriaus. Namiškiai iš pradžiu nesuprato jos darbo prasmes ir nevertino jo, net nuogastavo, kad ji už tai galinti nukenteti nuo caro žandaru, nes lietuviu spauda griežtai uždrausta. Taciau paemusi i rankas plunksna ir perskaiciusi pirmaji išspausdinta savo apsakyma, Žemaite toliau su vis didejanciu atkaklumu ir pasiryžimu stume savo darba i prieki.
1897 metu vasara P. Višinskis Ušnenuose supažindino Žemaite su Jonu Jablonskiu, Petru Avižoniu, Stasiu Matulaiciu – žinomais ano meto nacionalinio judejimo veikejais. Taciau labiausiai Višinskiui rupejo supažindinti Žemaite su rašytoja Gabriele Petkevicaite – Bite. Tai dar labiau paskatina Žemaite imtis darbo, rašyti. Žmones ir ivykius ji ima iš aplinkos, dažniausiai iš Ušnenu kaimo. Taip gimsta “Laime nutekejimo”, “Velnio vestuves, velnio laidotuves”, “Topylis” it t.t.
EN
Žemaite was born in the distant manor house in the Kovno Governorate of the Russian Empire. As a child, she was forbidden by her parents to play with the children of serfs or learn the Lithuanian language. Like many of the Lithuanian gentry, her parents had become Polonized, and were of the belief that speaking Lithuanian was a step backward socially. Nevertheless, she did learn the language and gained a deep affection for the common people. She understood the burden of serfdom, and the resulting misery that came from poverty. This perspective would later form the basis for much of her creative work. Žemaite did not receive a formal education and was largely self-taught from the many books she read.
She strongly supported the uprising of 1863, and few years later married an active participant of the uprising, Laurynas Žymantas. They met on the Džiuginenai estate, where they were both employed. For the next twenty years, Žemaite worked on their farm, raised their children, and battled poverty. In 1883, the family moved to a village near Užventis. She came in contact with Povilas Višinskis who gave her various Lithuanian periodicals (Aušra, Varpas, Apžvalga), and encouraged her to write and participate in the national awakening of Lithuania. Her first work, Autumn Evening (Lithuanian: Rudens vakaras), was published in a calendar in 1895. Višinskis and Jonas Jablonskis helped her and edited her works and gave her advice, and thus a talent was awakened.
In 1912, she moved to Vilnius where she worked as administrator and on the editorial staff of several publications. During World War I, she first emigrated to Russia and subsequently to the United States, where her son Antanas had been living for several years. There she gave lectures to various Lithuanian-American organizations, collected funds for the victims of the war, and wrote articles for the local press. In 1921, she returned to Lithuania, and died the same year.
[edit] Works
Žemaite wrote about peasants in a vernacular that closely resembled the language spoken by them — lively and rich in vocabulary. Her works are usually dark as she depicts poverty, materialism, and arguments within a family. The author paints natural images of everyday life with petty conflicts, lively conversations, impoverished surroundings, and beautiful nature. She does not offer any explanations, theories, or suggestions. Even though born to a gentry family, she did not describe gentry life as it was foreign and unfriendly to her. She wrote the best works in 1896-1898. Among some 150 works, best known are:
* Marti (Daughter-in-Law)
* Topilys
* Petras Kurmelis
* Sutkai
* Gera galva (Good Head)