The Goddess of Fire and Hearth
-
Difficulty:
-
-
Terrain:
-
Size: 
(micro)
Related Web Page
Please note Use of geocaching.com services is subject to the terms and conditions
in our disclaimer.
The simple cache is located in an area encircled by Gabijos street. Read on about the significance of the name!
Šis paprastas lobis yra paslėptas miegamajame kvartale, kurį juosia Gabijos gatvė. Susipažinkite su gatvės pavadinimo kilme!
BYOP and use only a single space to sign the log!
BYOP
LT:
Gabijà (Gabėta, Gabjauja, Ugnija, Ugninė, Peleno deivė, Polengabija, Pelengabija, Matergabija) – lietuvių ugnies deivė. Deivę mini J. Laciskis, pateikdamas maldelę, kurioje prašoma nekibirkščiuoti ir nekelti pavojaus. Deivės vardas tikriausiai eufemistinis. Vardas kildinama nuo „gaubti“, „dengti“. Ji globojo ne tik namų židinio ugnį, bet ir visą ūkį, gyvulius, moterų darbus, ypač verpimą prie balanos ar žvakės. Kartais vaizduojama zoomorfiniu katės ar paukščio pavidalu. Vėliau Ugnies deivė buvo vaizduojama moterimi, apsirengusia raudonais drabužiais ar moterimi su sparnais. Krikščionybės laikais, įvedus ugnies kultą ir jos globėja paskyrus šventąją Agotą, Gabija buvo su ja sutapatinta. Patriarchato laikotarpiu daugelis dievų suvyriškinti. Taip atsiranda ugnies dievaitis Gabikis. Dar yra minimas dievaitis Kibirkščių Tratikas. Šis dievaitis išblėsinantis pirkelėje žiežirbas, tramdantis kibirkštis, saugantis, kad ugnis neuždegtų trobos. Namų židiniui lietuviai ne tik aukojo aukas, bet rūpinosi juo kaip žmogumi, kad būtų sotus, netgi „klodavo“ patalą, guldydavo, paguldę užklodavo, migdydavo. Galvota, kad ugnis, kaip ir žmogus, po dienos darbo turinti nusiprausti. Todėl prieš paklojant žarijų patalą šalia būdavo paliekama švaraus vandens ugniai apsiprausti. Pakloti ugniai patalą reiškė stropiai sutvarkyti žarijas, o apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų. Ugniai klodavo patalą ir ją apklodavo kasdien. Jeigu šeimininkė nepaklodavo ugniai patalo ir jos neužklodavo, tai ugnis pykdavo ir kartais išeidavo iš savo šeimininkų namų, t. y. uždegdavo namus. Klojant ugniai patalą būdavo kalbamos maldos Gabijai ir pašoma, kad nepadegtų namų, būtų rami. Žiloje senovėje žmonės manė, kad ugnis turinti akis, o užpilant ją nešvariu vandeniu, akys užkrečiamos. Dažniausiai už tokį nuskriaudimą ugnis stengdavosi atkeršyti. Užteršta ji turėjusi valytis, o besivalydama galėjusi sudeginti trobesius. Namų židinį galėdavę užteršti žmonės, kurie buvo laikomi „nešvariais“ – įvairūs nusižengėliai. Itin nešvariais buvo laikomi įvykdę kokį nors nusižengimą prieš religiją. Kad būtų galima vėl bendrauti su tokiais žmonėmis, jie turėjo apsivalyti ugnimi, kuri esą nuplaunanti nusikaltimo dėmes. „Nešvariomis“ laikydavo ir moteris menstruacijų metu bei 40 dienų po gimdymo. Ugnį buvę galima užteršti ir metant į ją nešvarius daiktus, spjaudant į ją, mindžiojant kojomis ar pan. Užterštą ugnį žmonės privalėjo „prausti“ – šlakstyti švariu vandeniu. Jeigu bekūrenant krosnį iškrisdavo žarijų ar nuodėgulių, tai juos suimdavo ir sudėdavo atgal. Iškritusios iš krosnies ugnies nespardydavo, nemindydavo kojomis, nes tai buvo laikoma dideliu nusidėjimu. Gabijos ugnis galėjusi ir pati užsiteršti, todėl ją reikėdavo atnaujinti iš bendro ugnies šaltinio, kuris simbolizavo amžinąją šviesos deivę Saulę. Senoji židinio ugnis buvo užgesinama ir sukuriama nauja. Tai buvo atliekama per vasaros saulėgrįžos šventes, kai sukuriamas apeiginis laužas. Laužą uždegdavo nauja, švaria, neužteršta ugnimi, gauta trinant vieną medžio gabalą į kitą arba naudojant sukamą ratą ir šiaudines virves. Naktį to laužo ugnies atsinešdavo į namus ir, užgesinę židinį, įkurdavo jį iš naujo. Tikėta, kad židinio ugnies užgesinimas reiškia mirtį ir kad tai turi atsiliepti visos bendruomenės gyvenimui. Todėl židinys buvo stropiai saugomas, kad neužgestų. Pačios ugnies užgesimas buvo laikomas jos mirtimi. Ypač rūpestingai žiūrėta, kad namų židinys neužgestų per žiemos šventę, kai žemę gaubia tamsa ir šaltis. Žiemos šventė (trumpiausios dienos ir Saulės sugrįžimo proga) truko kelias savaites (vėliau sutapatinta su Kalėdomis). Žmonės tikėjo, kad tuo metu visur buvę pilna visokių antgamtinių baisybių ir įdėdavo į krosnį išdžiūvusio beržo pintį, kuri ilgai degdavo. Taigi per šventes būdavo namuose šventos ugnies, nešančios palaimą. Gabija atitinka senovės graikų Hestiją, romėnų Vestą.
Šaltinis: Wikipedia
EN:
Gabija (also known as Gabieta, Gabeta) is the goddess of fire and hearth in the Lithuanian mythology. She is the protector of home and family, provider of happiness and fertility. Her name is derived from gaubti (to cover, to protect) or from St. Agatha (Russian: Gafiya). Gabija is only mentioned in a list of Lithuanian gods by Jan Łasicki (published in 1615) and later encountered in Lithuanian folklore. Gabija could take zoomorphic forms of a cat, stork or rooster, or she could appear as a woman clothed in red. The fire of Gabija was greatly respected and cared for like a living creature. People would feed Gabija by offering bread and salt. Fire had to be laid to bed – women would cover charcoal with ashes every evening so that fire would not wander around. Just as Gabija was the protector of the house, mother of the household was the protector of fire. Sometimes a bowl of clean water would be left near the hearth so that Gabija could wash herself. If angered, Gabija would "go for a walk" burning the house. Much folklore describes ill fate of those who offended Gabija by stomping, spitting, or urinating on fire.
Source: Wikipedia
Additional Hints
(Decrypt)
Zntargvp. Fvg qbja. Bhgfvqr.