Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Gerdašių apylinkėse žmonių gyventa dar ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų. Tai liudija ir archeologų čia rasti titnaginiai įrankiai. Raštuose Gerdašiai minimi nuo 1620 m., kad kaimas ir aplinkiniai miškai (Gerdašių, Paliepio ir Ančios), priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Pervalko dvarui.
Pamiškėje ant kalniuko stovi įdomi Gerdašių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia. Pati bažnyčia medinė ir atrodo kaip didelė gyvenamoji troba su daug langų, veranda ir nedideliu bokšteliu - varpine. Laikina ir medinė bažnyčia pradėta statyti 1937 m. dėka jauno kunigo Pranciškaus Šukio. Planavo bažnyčią statyti iš akmenų, daug pritempė statybinių medžiagų iš apylinkių. Akmenis vežė net iš Liškiavos; daug išlikusių akmenų yra ir dabar miške ant kalniuko, netoli bažnyčios. Laukuose šalia bažnyčios planavo įrengti Jėzaus Kristaus kelią - kančios stoteles. Deja planus sujaukė 1939 m. prasidėjęs karas. Statybinės medžiagos buvo išsprogdintos ir išsinešiotos. Patį kunigą P. Šukį vėliau suėmė ir nuteisė už įtartus ryšius su partizanais.
Vėliau kunigavo čia įvairūs kunigai, iš kurių vieną turiu paminėti: 1969 m. į Gerdašius atvyko kunigas Lionginas Kunevičius (1932-1994), žinomas pogrindinės katalikų spaudos redaktorius. Jam kunigaujant šioje bažnyčioje sumanyta leisti "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką". "Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronika" - tai vienas ryškiausių lietuvių antisovietinės rezistencijos pavyzdžių. Šis leidinys rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Platinamas buvo per patikimus žmones, o per labai rizikavusius tarpininkus nelegaliai perduodamas į Vakarus ir verčiamas į kitas kalbas, skaitomas per "Amerikos balso", "Laisvės" ir Vatikano radijo stotis. Kronikos gyvavo nuo 1972 m. kovo 19 d. iki 1989 m.