1949 m. kovo pabaigoje, grįžęs iš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, A. Grybinas pakeitė Tauro apygardos organizacinę struktūrą: rinktinių kuopas ir būrius pertvarkė į tėvūnijas ir kartupakeitė vidaus valdymo struktūras, išformavo Kęstučio ir Birutės rinktines, nes buvo sumažėjęs partizanų skaičius. Po struktūrinių reformų Tauro apygardoje liko trys rinktinės – Žalgirio, Vytauto ir Geležinio Vilko.
1949 m. rugsėjo 28-osios naktį grįždamas iš Vytauto rinktinės Šakių aps. Šunkarių miško palaukėje, prie Vilušių kaimo A. Grybinas pateko į pasalą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese esantį savo bunkerį. Jo palyda pasitraukė. A. Grybinas per naktį naikino iš A. Ramanausko-Vanago gautą dokumentų siuntą. Sunaikinęs su savimi turėtus dokumentus ir nesulaukęs pagalbos, paryčiais nusišovė. Jo palaikai buvo numesti ant grindinio Jankuose, paskui nuvežti į Karčrūdę, Lukšius, Šakius. Palaidojimo vieta nežinoma.
Pietų Lietuvos partizanų vadai pakeliui į partizanų suvažiavimą Žemaitijoje. Stovi iš kairės: pirmas – Juozas Jankauskas-Demonas, antras – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, trečias – Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948–1949 m. žiema
1949 m. birželio 16 d. A. Grybinas-Faustas LLKS tarybos prezidiumo nutarimu buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais). 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktasKario savanorio statusas (po mirties).