Iš visų 623 skirtingų drugelių rūšių, randamų Neries regioniniame parke, bene įdomiausias yra gencijoninis melsvys. Tai - Lietuvos ir Europos retenybė, kurią galima pamatyti Dūkštos slėnio pievose saulėtą liepos mėnesio dieną. Drugio gyvenimo ciklas sužavi ir sudomina kiekvieną.
Įsivaizduokite: suaugęs drugelis birželio pabaigoje ant reto, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyto augalo melsvojo gencijono padeda kiaušinėlius. Iš jų išsivystęs vikšras 2-3 savaites praleidžia įsigraužęs į šio augalo lapą, o vėliau plona kaip voro gija nusileidžia ant žemės. Čia jo gyvenime įvyksta svarbus momentas – vikšrą turi surasti vienos vienintelės rūšies skruzdėlės ir nusinešti į skruzdėlyną. Antraip drugys žūva. Tačiau jei viskas klostosi gerai, skruzdėlyne vikšras net 10 mėnesių (rudenį, žiemą, pavasarį ir dalį vasaros) yra globojamas ir taip gerai maitinamas, jog jo svoris jau per pirmą mėnesį padidėja beveik šimtą kartų!
Tačiau kodėl skruzdėlės juo taip rūpinasi? Atsakymas jus nustebins – drugelio vikšras geba jas... „apgauti“! Jis išskiria specialų saldų skystį, kurio paragavusios skruzdėlės palaiko jį saviškiu. Įspūdžiui sustiprinti vikšras taip pat skleidžia garsus – „dainuoja“, kurios primena skruzdėlių tarpusavio bendravimo „dainas“. Biologai tokius reiškinius vadina mimikrija, arba kitaip – mėgdžiojimu. Taip klaidinamos, skruzdėlės vikšrą net ima laikyti savo karaliene, ir skiria jam didžiausią dėmesį!
Vasaros pradžioje drugelio vikšras virsta lėliuke, vėliau iš jos išsirita jau suaugęs gencijoninis melsvys. Jis skuba kuo greičiau pabėgti iš ligi šiol tokio svetingo skruzdėlyno. Viena vertus, tampa nebeįmanoma apgauti įsibrovėlį pajutusias skruzdėles, o ir pilnai išsiskleidus sparnams, tampa sunku išlįsti pro siaurus skruzdėlyno koridorius. Tikite ar ne, tačiau toks keistas drugelio gyvenimo ciklas kasmet kartojasi jau tūkstančius metų.