Besižvalgant aplink dabar sunku įtarti, kažkada čia buvus vienus didžiausių ir įspūdingiausių rūmų Lietuvoje. Iš jų belikusi tik maža dalis, ir toji - perstatyta ir neatpažįstamai pakeista (ši dalis, prie kurios esate, XIX a. paveiksle ir rūmų maketo nuotraukoje pažymėta RAUDONAI. Kitas dvaro rūmų likutis maketo nuotraukoje apvestas MĖLYNAI, žr. reference point). Jau 1492 m. Jiezno gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima kaip didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvaras. 1633 m. šias valdas įsigijo Lietuvos didysis iždininkas Steponas Pacas. Prabangius, didingus, savo puošnumu garsėjusius rūmus Jiezno ežero pakrantėje apie 1747 m. pastatė Atanas Mykolas Pacas. Tais laikais apie juos buvo sakoma: „Pacas vertas rūmų ,o rūmai verti Paco”. Pasakojama, kad juose būta 12 puošnių salių - tiek, kiek metuose yra mėnesių, 52 kambariai – kiek metuose yra savaičių, 365 langai – tiek, kiek metuose yra dienų, ir vienas apskritas langelis, vadinamoji „jaučio akis“, skirtas keliamiesiems metams. Rūmus viduje puošė freskos, paauksuoto medžio Venecijos veidrodžiai, daugumos kambarių sienos buvo išklijuotos šilko audiniais, parketas dekoruotas derinant įvairių atspalvių medieną. Rūmus šildė puošnios koklių krosnys ir židiniai. Dvaro nuosmukis prasidėjo 1807 m. kai Liudvikas Mykolas Pacas jį įkeitė už skolas. Po to L. Pacas rėmė 1831 m. sukilimą, vadovavo sukilėlių korpusui, o nuslopinus sukilimą buvo priverstas bėgti užsienin. 1837 m. dalis miestelio ir Jiezno dvaras sudegė, rūmai nebeatstatyti. Dvaro klestėjimo laikais parką juosė tvenkiniai su kaskadomis, vandens kanalai, pro rūmus tekėjo upelis. Dabar ant Jiezno ežero kranto žaliuoja tik peizažinė parko dalis, užimanti 3,5 ha plotą, išlikę keli parko tvenkiniai.
