Ežerėlio plotas - 226,4 ha, iš jų 22% užima žemės ūkio naudmenos, 0,9 % - miškai, 76,9%- užstatyti ir kitos paskirties plotai.
Kur dabar Ežerėlis, senovėje pelkių viduryje būta vieno didelio ežero, Ažarėliu vadintu.
Šis vardas minimas ir senuose kryžiuočių karo žemėlapiuose. Yra ir keletas legendų apie Ežerėlį. Viena iš jų pasakoja, kad ežero pakrantėje, garbanotų liepų apsuptas, galingų ąžuolų saugomas, stovėjo smailiais bokštais pasikaišęs kunigaikščio Striukbalio rūmas. Dažnai žmonės matydavę dailų kunigaikščio sūnų smailianosia valtimi plaukiantį į kitą ežero krantą pas jauną, dailią mergelę. Nepatiko kunigaikščiui sūnaus draugystė su paprasta vargo mergele. Jis paprašė dievų dievą Perkūną, kad pagąsdintų sūnų, kad jis niekada daugiau nenorėtų per ežerą plaukti.
Ir užklupo kartą Perkūnas jaunikaitį pačiame ežero viduryje. Kad sugrūmos, kad trenks! Bangos piestu stojosi, kalnais į visas puses nusirito, prie pat Striukbalio rūmų valties nuolaužas išmėtė. Suprato kunigaikštis, kad pats savo sūnui nelaimę išprašęs, ir liepęs žmonėms skenduolio ieškoti. Žmonės visą ežerą išgraibstė, bet skenduolio nerado. Tada įsakė kunigaikštis Striukbalis griovius kasti, ežero vandenį į Nemuną nuleisti.
Toje vietoje dabar didžiulis durpynas. Žmonės durpes kasa, bet kunigaikščio Striukbalio sūnaus dar neranda...
Ežerėlio gyvenvietė pradėjo kurtis Pirmojo Pasaulinio karo metais, kai vokiečiai šiame plote ėmė sausinti durpyną ir kasti durpes, kurias vežė prie Nemuno ir baržomis gabeno į Vokietiją. Vėliau durpyną valdė švedai, Kauno valdininkas Jasaitis, Kauno miesto savivaldybė, leidusi durpyno darbininkams statytis gyvenamuosius namus.
1933 m. Ežerėlyje įkurta pradinė mokykla.
Antrojo pasaulinio karo metais Ežerėlio durpyne vokiečiams dirbo karo belaisviai. Po karo Ežerėlio durpynas priklausė Maskvos elektros stočių ministerijai. Vėliau čia įsikūrė durpininkų gyvenvietė.
1956 m. Ežerėliui suteiktas miesto statusas.
1994 m. įkurta Ežerėlio šv. Antano Paduviečio parapija.
Šiandieną Ežerėlyje gyvena per 2300 gyventojų: 1333 moterys, 888 vyrai. Iš jų 2199 - lietuviai, 22 - kitų tautybių žmonės.
Mieste yra seniūnija, bažnyčia, kultūros centras, bendruomenės namai, vidurinė mokykla, biblioteka, vaikų lopšelis-darželis, paštas, ambulatorija, slaugos namai, vaistinė, girininkija, priešgaisrinės apsaugos tarnyba.
Čia įsikūrę verslo įmonės UAB „Ežerėlio durpės“, UAB „Erelitos baldai“, UAB „Ežerėlio vaivorykštė“, 8 parduotuvės, visuomeninės organizacijos: „Ežerėlio bendruomenės centras“, pramogų ir sporto klubas „Ežerietis“.
2006 m. birželio 17 d. Ežerėlio miestas šventė 50 - tąjį gimtadienį.
Šia proga mieste pastatyta ąžuolo skulptūra „Ežerėlio miestui – 50“, autorius Algimantas Sakalauskas. Parapijos klebonas Antanas Mickevičius pašventino Ežerėlio miesto vėliavą ir herbą, kaip išskirtinumo ir pasidižiavimo simbolius. Herbo sidabriniame fone pavaizduotos trys spanguolių šakelės. Sidabras - tai vandens, skaistumo, teisingumo simbolis, spanguolės - tai pelkių uoga, simbolizuojanti pelkėtą mūsų kraštą, ežerėliečių stiprybę, nes uogų raudona spalva reiškia drąsą ir meilę, žalia šakelių spalva simbolizuoja laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį.
