Tarp miškų, neįžengiamų pelkių, pro kurias praėjimus žinojo tik vietiniai gyventojai, 14 kilometrų nuo kurorto, buvo gyvenvietė, kuri jau dabar išnykusi. Joje buvo 8 sodybos. Šios vietovės žmonės pragyvendavo iš savo ūkių ir miško gėrybių. Sūrius, sviestą, kiaušinius, uogas, grybus, šermukšnio uogas parduodavo kurorte arba supirkimo punktuose. Vyrai daugiausiai dirbo eiguliais, buvo geri medžiotojai. Laikė bites. Atliekamą medų parduodavo. Vietovė išgarsėjo rūsčiais pokario metais. Joje lankėsi arba žinojo visos apskrities gyventojai. Su kitomis vietovėmis gyventojai susisiekdavo dviračiais, pėsčiomis, arklių pagalba. Gyventojai lankė Ratnyčios, Druskininkų, Kabelių, Pariečės, Merkinės, Pervalko bažnyčias. Priklausė Ratnyčios parapijai. Kaime nebuvo nei mokyklos, nei parduotuvės, nei pašto – jokios įstaigos.

Karo ir pokario metais daug gyventojų buvo išvežta svetur. Didelė dalis jų negrįžo į savo tėviškę – apsigyveno įvairiose pasaulio šalyse. Toliausiai – Pietų Afrikoje.  Tarybiniais metais ši vietovė išnyko, nes išsikėlė paskutinė jo gyventoja. Tačiau vietovė neužmiršta. Nuo 2005 m. gyventojų atminimą saugo kryžius, o nuo 2004 m. čia renkasi giminės. 2015 m. šios vietovės palikuonys pažymėjo 231 metus, kai ji paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Čia žvėrių ir paukščių karalystė - priklauso ornitologiniam draustiniui. Garsėja ir uogynais.  Atkūrus Nepriklausomybę, ji priskirta Druskininkų savivaldybei, o teritoriją prižiūri miškų urėdija, medžiotojai, gamtininkai.  Pro šią vietovę eina žvyruotas kelias ir keletas miško kelių.  Ties vietove - sankryža miško keliu į kairę ir dešinę.