Adomo Mickevičiaus slėnis - slėnis esantis Ąžuolyno parke, Kaune.
Kai poetas rengėsi važiuoti į užsienį, 1823 metų pavasarį draugai Girstupio slėnyje surengė jam išleistuves. Jų metu, Karolinai Kovalskienei pasiūlius, draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A.M.“ dar iškalė ir išvykimo iš Kauno metus – „1823“. Nuo tada šiam rieduliui prigijo pavadinimas – „Adomo Mickevičiaus akmuo“, o slėnis imtas vadinti "Adomo Mickevičiaus slėniu".
Šis tuo metu tolimas Kauno apylinkės kampelis poetui, matyt, darė didelį įspūdį ir teikė gaivinančio poilsio. Pasakojama, kad poetas 1819-1823 metais mokytojaudamas Kaune, mėgo dažnokai lankytis Ąžuolyne ir miškingame Girstupio upelio slėnyje. Apie jį 1820 metų gegužės mėnesį A. Mickevičius draugams rašė: „Sunku įsivaizduoti ką nors puikesnio, o matyti net neįmanoma, bent Lietuvoje. Vingiuoja pusę mylios kalnai, tarp jų įvairiai išlankstytas žalias slėnis, vienur lygus, vietomis siauras, vietomis platesnis, pilnas žiedų, perkirstas nedidelio upelio. Turiu paaiškinti, kad tuos kalnus dengia gražiausia giria, auganti guotais, tankiai susipynę šimtamečiai šermukšniai, baltosios ievos, ilgakasės tamsiosios eglės, aukšti it kolonos beržai — žavingiausias vaizdas: rytais čiulba paukščiai, čiurlena vanduo…“
Girstupio slėnį poetas įamžino ir savo poemoje „Gražina“:
Mačiau aš puikų slėnį palei Kauną.
Laumės ten audžia pavasario rytą
Žaliąją veją, žiedais iškaišytą:
Slėnio gražesnio nerasi pasauly.
Minint šimtąsias A. Mickevičiaus mirties metines, 1955 metais šie žodžiai (S. Čiurlionienės-Kymantaitės vertimas) buvo įrašyti juodo granito lentoje, o lenta padėta slėnyje poeto pamėgto akmens su inicialais papėdėje.
Adomas Mickevičius (1798-1855) - Lietuvos ir Lenkijos poetas, įėjęs į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. liet. lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė). Pats A.Mickevičius Lietuvą vadino savo Tėvyne.
