Fortifikaciniai įtvirtinimai Antrajame Pasauliniame kare buvo gana paplitęs valstybės sienos, pakrantės ar atskiros teritorijos gynimo būdas. Įvairūs bunkeriai, įtvrtinti kulkosvaizdžių ir pabūklų taškai ar didelės tvirtovės buvo statomos skirtingais tikslais, tačiau dažniausiai dengė sienas tų valstybių, kurios kaimyninėse šalyse įžvelgė grėsmę. Apskritai, įtvirtinimų vaidmuo yra gana sudėtingas, nes nejudantys statiniai, kad ir kaip tvirtai būtų suręsti, yra lengvas taikinys priešo oro pajėgoms ar artilerijai, tačiau strategiškai tinkamai įrengta bunkerių linija gali atremti ar bent pristabdyti priešo puolimą. Taip gaunamas reikalingas laikas, per kurį besiginanti kariuomenė gali persirikiuoti ir pasiruošti atremti puolimą. Dar daugiau – tokie įtvirtinimai gali pasitarnauti ir vykdant atakas, savo pabūklų salvėmis pridengdami puolančius pėstininkus ir šarvuotąją techniką. Todėl, turint omenyje tuometinę padėtį Europoje, aišku, kad poreikį saugoti savo sieną įtvirtinimais jautė ir Sovietų sąjunga, tačiau Molotovo linijos istoriją reikia pradėti pasakoti nuo jos pirmtako – Stalino linijos.
Trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje Sovietų sąjungos ir vakarų valstybių santykiai nebuvo visiškai šalti. Juose didelę įtaką darė vakarų valstybių komerciniai interesai išnaudoti didelę sovietų valstybės rinką. Tačiau stiprėjant Sovietų sąjungos ekonomikai ir pasaulinėms ambicijoms skleisti savo ideologiją, Paryžius ir Londonas jautė poreikį stiprinti mažas valstybes palei vakarinę Sovietų sąjungos sieną prieš galimą karinę invaziją iš rytų. Tačiau tokia politika sukėlė kiek kitokią reakciją Sovietų sąjungoje – kilo įtarimai, kad vakarų Europos valstybės, pasinaudodamos mažosiomis sąjungininkėmis, netikėtai pradės puolimą. Todėl siekiant apsisaugoti nuo galimų grėsmių iš vakarų, buvo pasiūlyta statyti fortifikuotus regionus. Tai turėjo bent iš dalies kompensuoti neišvystytą infrastruktūrą, dėl kurios šalyje vykdyti mobilizaciją buvo gana sudėtinga ir reikalavo laiko. Taip 1927 m. palei vakarinę Sovietų sąjungos sieną nuspręsta pradėti statyti fortifikacinių įtvirtinimų juostą, vadinamą Stalino linija. Ji susidėjo iš betoninių bunkerių, artilerijos pabūklų bei kitų įtvirtintų ugnies tašku ir sudarė įtvirtintų rajonų sieną. Iš pradžių buvo suplanuoti tik keturi įtvirtinimų rajonai: Karelijos rajonas turėjo ginti Leningradą – pramoninį centrą ir revoliucijos židinį – nuo puolimo iš Suomijos; Polocko rajonas turėjo ginti Daugavos upę, strategiškai svarbų geležinkelio mazgą prie Latvijos ir Lenkijos sienos, ir blokuoti patekimą į Smolenską, per kurį būtų galima pulti Maskvą; Mozyriaus įtvirtintas rajonas gynė šalį nuo invazijos geležinkeliais, upėmis ir keliais, taip dengdamas pagrindinius kelius puolimui iš Lenkijos; Kijevo įtvirtintas rajonas turėjo ginti Ukrainos sostinę, dengti Dnepro upę. Buvo siūloma statyti įtvirtintus rajonus Pskove ir Lapelyje, tačiau šie darbai nebuvo pradėti. Greičiausiai dėl to, kad netgi suplanuotiems įtvirtinimams trūko lėšų – 1928 m. pradėjus statybas Generalinio štabo viršininkas Borisas Šapošnikovas statyboms paprašė 40 milijonų rublių, bet kariuomenės ir laivyno reikalų liaudies komisaras Klimentas Vorošilovas galėjo skirti tik 24 mln. Tai gerokai ribojo programą, tačiau vykstant statyboms finansavimo galimybės gerėjo ir buvo išleisti apie 32 mln. rublių.
Pasibaigus penkmečio planui ir valstybės ekonomikai atsigaunant, buvo nuspręsta plėsti įtvirtintų rajonų liniją. Pastatyti Korostenio, Novogrado-Voluinės, Letyčivo įtvirtinti rajonai prie Kijevo. Ginti Odesą ir dengti Dniestro upę turėjo Mohylivo-Podolės, Ribnicos ir Tiraspolio įtvirtinti rajonai. Minsko įtvirtintas rajonas buvo skirtas ginti Baltarusijos sostinę. Kingisepo fortifikacinė zona suteikė papildomą apsaugą Leningradui, o Pskovo – dengė to paties pavadinimo ežero ir Velikajos upės pakrantes. Tačiau netgi šios statybos, išplėtusios vadinamąją Stalino liniją iki trylikos įtvirtintų rajonų, neužbaigė projekto.
Jeigu norite pasidomėti placiau, apsilankykite nuorodoje.
http://antraspasaulinis.net/e107_plugins/content/content.php?content.1251