Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų raj.,). Mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo Genio ir Pergalės redakcijose, 1959–1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Žmona – Genovaitė, dukros: Ramunė ir Jurga. Rašytojo tėvai Motiejus Marcinkevičius ir Ieva Kvainauskaitė. Be Justino šeimoje augo dar trys vaikai. Būsimo poeto kūdikystė – šviesi, harmoninga. Nuo mažens jį supo graži sūduvių gamta.
J. Marcinkevičius išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt.). Jis yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagražinti draugijos Garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum“ narys, korespondentas (Kas yra kas Lietuvoje. Vilnius, 2009).
KŪRYBA.
Pirmosiose knygose („Prašau žodžio“, „Daina prie laužo“, „Dvidešimtas pavasaris“) Marcinkevičius rašė sovietinio režimo įtvirtintas socialistinio realizmo normas atitinkančią poeziją. Jose džiaugiamasi naryste komunistų partijoje, giriama sovietinė valstybės santvarka, vaizduojami teigiamą tos santvarkos įtaką žmonėms liudijantys nutikimai. Tai daroma socialistinio realizmo turinio kanonui pritaikant įprastinius lietuvių poezijos įvaizdžius, emocinį foną, žanrines formas, pakeičiant jiems būdingą pasaulio paveikslą teminiu atžvilgiu realistinėmis (darbas gamykloje, kolūkio susirinkimas, buities rūpesčiai, šeiminiai santykiai ir pan.), plastiniu atžvilgiu – plakatiškomis, idealizuotomis sovietinio gyvenimo situacijomis.
Justinas Marcinkevičius dalies lietuvių visuomenės dar sovietmečiu buvo suvokiamas kaip „tautos poetas“. Savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Anot kai kurių literatūrologų, literatūrinės stilistikos požiūriu visa jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji iš jų artimesnė romantinei tradicijai, antroji – modernumui ar net avangardui. Kita vertus, pats Just. Marcinkevičius 1981 m. išleistame „Dienoraštyje be datų“ modernizmo estetiką yra apibūdinęs kaip antinacionalinę, antipatriotinę ir antipoetinę.
Just. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, – ši aplinkybė lėmė, kad poeto kūrybos brandžiojo laikotarpio kūriniams itin būdingi metaforiškas kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai.
Pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos buvo Lietuva, jos istorija, dabartis, gamta ir kultūra, žmogus Tėvynėje ir pasaulyje, žmogaus egzistencinė problematika: laimė, kančia, ištikimybė, pareiga, dora.
Just. Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo trilogija: „Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“, kurioje skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė. Ši trilogija sovietmečiu stiprino tautiškumą, žadino domėjimąsi kalba ir istorija.
Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės šaltinis poetui buvo kaimo agrarinė kultūra. Todėl jo eilėraščiuose ir poemose kasdieniai žemdirbių darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventas ritualas, pakylėjami į sakralumo ir mito plotmę. Just. Marcinkevičiaus kūriniuose daug Lietuvos kaimo gamtos – laukų, pievų, upių, ežerų – jausmo. Viena esminių poeto kūrybos atramų buvo ir lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos, iš kurių jis perėmė ne tik daugelį poetinių įvaizdžių, bet ir melodingą intonaciją, deminutyvinių formų vartoseną. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa Just. Marcinkevičiaus poetinė metaforika.
Poeto kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų. 1974 m. parašytas eilėraštis „Laisvė“ paskatino grupę „Antikvaras“ sukurti dainą, kuri tapo savotišku 1991 m. sausio 13-os dienos įvykių himnu.
Apie Just. Marcinkevičių sukurti dokumentiniai filmai „Dienoraštis be datų“ (1980 m.) ir „Lopšinė motinai“ (1983 m.).
Justinas Marcinkevičius mirė 2011 m. vasario 16 d. Jam buvo 80 metų. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Daugiau apie Justiną Marcinkevičių sužinosite tinklapyje: www.justinasmarcinkevicius.lt
