Vaizdas nuo lobiuko vietos
Dar 2006 metais buvo pradėta kalbėti, kad reikėtų sutvarkyti aplinką prie Kunigo šaltinio Birštone, kitoje Nemuno pusėje. Tačiau tai kurį laiką ir liko tik kalbomis, nors buvusi girininkė Teresė Murauskaitė rodė iniciatyvą, ragindama tą vietą padaryti patrauklią ir visiems prieinamą. 2011 metais Kunigo šaltiniu susidomėjo ir Birštono sakralinis muziejus, o minint muziejaus 45-ąsias įkūrimo metines svečiai buvo vaišinami Kunigo šaltinio vandeniu.
Sraunus šaltinėlis trykšta Druskų miške, prie kelio, Birštono miesto ribose, Turistų gatvėje, ir iš karto savo vandenį įlieja į Nemuną.
Kaip pasakojo netoliese gyvenantis Išlaužo girininkijos girininkas V. Armonas, šis šaltinis anksčiau buvo kunigo pievoje, o Nemunui išplatėjus, atsidūrė pakraštyje. Vietiniai gyventojai turi ir tam tikras tradicijas – per Jonines vyrai lygiai 24 valandą eina nusiprausti prie šaltinio ir parsinešti gyvojo vandens.
Daugelį domino ir vandens sudėtis. Nunešus ištirti paaiškėjo, kad šaltinio vanduo yra labai švarus ir tyras, tinkamas gerti. Be to, kalbama, kad jis yra stebuklingas, nes kai kam pavyko išsigydyti akių ar kitas ligas. Tikriausiai svarbu kažkuo tikėti – tada taip ir įvyksta…
2011 metais Birštono muziejaus direktoriaus pareigas einanti Roma Zajančkauskienė sakė, kad senosios birštonietės pasakojo, esą senovėje moterys eidavę skalbti prie šio šaltinio ir žiemą, mat jis neužšaldavęs. Ištyrus vandenį Mineralinio vandens gamykloje paaiškėjo, kad jis tikrai geras, o savo chemine sudėtimi primena „Akvilę“.
T. Murauskaitė yra surinkusi istorinių duomenų, kad tarpukariu Birštone poilsiaudavę daug kunigų, kurie gyvendavę dantisto Igno Šablausko viloje. Tačiau šulinio vanduo nebuvo tinkamas gerti, nes turėjo mineralinių priedų. Tada kai kurie kunigai nusikeldavę valtimis į kitą Nemuno krantą ir parsiplukdydavę šaltinio vandens. Taigi, nuo to laiko jis ir vadinamas Kunigo šaltiniu. Kas ten žino, kaip buvo iš tikrųjų, kiekvienas pasakotojas turi savo teisybę.
Talkininkai prie Kunigo šaltinio dirbo nuo pat ryto iki vakaro. Pašalino krūmus, piktžoles, apgenėjo trukdančias šakas. O svarbiausia – padarė tvirtus laiptus, kuriais patogu nusileisti iki šaltinio. Kartu su Lietuvai pagražinti draugijos nariais sąžiningai dirbo ir Birštono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius. Jis džiaugėsi, kad atsirado dar viena lankoma vieta, kuri turėtų sudominanti žmones tyru vandeniu. Tačiau kartu ir nuogąstavo, kad čia neatsirastų naujas šiukšlynas, kad nebūtų kūrenami laužai.
Prie šio kilnaus darbo prisidėjo ir Prienų miškų urėdija, sudariusi galimybes įsigyti drebulės medienos laiptams, taip pat Alksniakiemio bendruomenė, kurios teritorijoje ir yra šis šaltinis.
