Albertas Kailovičius iš Damelių kaimo (Joniškio rajonas) prieš kelerius metus į namus traktoriumi partempė didžiulį akmenį. Ant jo kadaise stovėjo traktorininko kliudytas ir sudužęs ketaus kryžius. Išvertė visą sodybą, rado keletą metalo gabalų, kuriuos sūnus suvirino į kryžmą, įtvirtino riedulyje ir dviese pastatė buvusioje vietoje. Nuo to laiko Albertas saugo ir atstato kaimo kryžius.
Kryžiai reikalavo dėmesio
Damelių kaime žmonės vienas po kito ėmė mirti. Gyvenimai tirpte tirpo kitų akyse, keldami abejonių: ar maldų per mažai, ar negeras laikas atėjo. Moteriškės susitikusios pasišnibždėdavo, kad keli kryžiai apleisti, žole apžėlę, apgriuvę, sulinkę. Gal dėmesio prašo, pagarbos reikalauja. Albertui Kailovičiui vietinių pastebėjimai krito į galvą ir į širdį. Reikia kažką daryti.
„Vieną dieną užkūriau traktorių ir nuvažiavau į nudegusią Vaitiekūnų sodybą. Radau didelį akmenį, o šalia „špyžiaus“ nuolaužų, likusių iš kadaise nuversto kryžiaus, krūvos nebebuvo. Matyt, kažkas surinko, į metalo supirktuvę išvežė.
O istorija tokia buvo. Traktorininkas turbūt išgėręs buvo, kliudė. Daug nereikėjo, sunkus metalas krito ir sudužo. Žmona jo kelis kartus prašė, kad sutvarkytų, kaip buvę. Žadėjo vyras, bet nesuspėjo. Rūkė lovoje ir sodybą liepsnoms atidavė. Nuo to įvykio buvo praėję gal 2— 3 metai.
Tą pamatu buvusį akmenį pargabenau į savo namus. Išverčiau visą sodybą ir radau keletą tinkamo metalo gabalų. Sūnus suvirino kryžmą, nušveitėme, padažėme, įtvirtinome į akmenio „pudamentą“ ir vėl nugabenome į pirmykštę vietą, — mena Albertas Kailovičius. — Kitą metalinį kryžių radau apleistą laukuose. Ten gyvuliai šalia ganydavosi. Toks gražus pasirodė, išraitytas, ornamentuotas, senovinis gero kalvio darbas. Vėlai rudenį jį parsitempiau, išgulėjo iki pavasario. O tada sutvarkiau, pastačiau vidury kaimo arčiau kelio ir paprašiau per Šv. Joną Skaistgirio klebono pašventinti. Šis mielai sutiko ir, važiuodamas į atlaidus Juodeikiuose, prašymą išpildė.“
Kelininkai su kryželiu elgėsi pagarbiai
Trečias kaimo keistuolio saugomas senųjų liaudies menininkų darbas buvo iš Šv. Jono koplytėlės likęs medinis kryželis, stovėjęs už kaimo pamiškėje. Sako, kadaise ten sodyba buvusi, tačiau nematyti jos nė pėdsako. Ir prieš 40 metų į Damelius iš Maželių atsikėlęs gyventi Albertas Kailovičius to gyvenimo jau nebematė. Kadangi medinio kryžiaus dalis buvo patręšusi, žmogus pridūrė gabalą naujo ąžuolo, perdažė ir įbetonavo toje pačioje vietoje. Po kurio laiko kelininkai remontavo šalia esantį tiltą. Albertas manė, kad jo darbas gali nueiti perniek. Nuogąstavo be reikalo. Kelininkai dirbo tvarkingai ir atsargiai, tilto užtvarą pakėlė tolėliau nuo kryžiaus, kad jo nekliudytų.
Ketvirtas, kuriam 75-erių vyriškis parodė dėmesį — bendras Juškaičių ir Damelių kaimų kryžius, kelių kryžkelėje statytas 1991 metais. Žmogus perdažė jį ir juosiančią tvorelę.
Žmonės pradėjo „dyvytis“
Tuo Damelių kaimo gyventojo darbai nesibaigė. Žmogus, visą laiką atmintyje nešiojęsis prisiminimą apie tėvo pagamintus du kryžius, kurių vienas stovėjo vaikystės sodyboje, kitas — kapinėse, nutarė savo namus taip pat paženklinti kryžiumi. Padarė jį pats iš tvirtos ąžuolo medienos. Aplink vietoje raudonos skaldos pribarstė skaldytų čerpių.
Prie Alberto pastangų prisideda ir kai kurie kaimo gyventojai. Janina Mikštienė, Genė Šutkienė, Lionė Norkuvienė prie kryžių pamerkia, pasodina gėlių.
A. Kailovičiaus darbus pastebėjo netoliese esančio Maželių kaimo gyventojai.
„Pradėjo „dyvytis“, ale, kas čia tuos kryžius pastatė? Sakau, mano darbas,“ — šypsosi vyriškis.
Užburiantis bičių dūzgesys
Albertas Kailovičius šiuo metu šeimininkauja vienas alyvomis ir kaštonų žiedais apsipylusioje sodyboje. Žmona Domicelė gyvena Joniškyje, dukros bute. Ji ten jau priprato, į kaimą nebenori. Vyras irgi mąsto, gal reikės išeiti. Tik gaila bus bičių ir tos užburiančios kaimo ramybės.
„Turiu 7 avilius. Laikau bitutes 12 metų. Anksčiau man ne vienas bitininkas jų siūlė, tik aš baidydavausi: medus — gerai, bet kad skaudžiai kanda. Sykį sūnus surentė didelį šiltnamį, prisodino agurkų ir parsigabeno vieną bičių šeimą. Sako, reikia, kad augalų žiedadulkes išnešiotų, gerai megztų. Paskui jam pabodo, sako, tėte, imk tu bites. Nemokėjau nė spiečiaus susemti, nė tinkamai prieiti, kad nepyktų, — dabar pasakoja Albertas Kailovičius. — O paskui tiek įgudau, kad pradėjau galvoti: durnius, ko anksčiau bičių nelaikiau?
Einu prie jų be pirštinių, kartais ir tinklelio nesidedu. Jei kokia ir įgelia, paperšti ir praeina. O medaus kiek neša... Kaimynas sako, nieko nėra, nieko nėra. O aš nespėju imti.“
Damelių kaimo kryžių sergėtojas sako ypač mėgstantis vakarais temstant prie avilių pasėdėti. Bitutės taip gražiai ūžia, medų gamindamos, nors imk ir miegok šalia.
Informacija iš Loretos Ripskytės straipsnio "Damelių kaimo kryžių sergėtojas" dienraštyje "Šiaulių kraštas", 2009 m. gegužės 23 d. <
