Manoma, kad anksčiau čia stovėjusi pilis, o galingojo ąžuolo pavėsyje buvusi kūrenama šventoji ugnis, miškuose ilsėdavęsi kunigaikščiai, o ragotinėmis ginkluoti lietuviai nenuleisdavo akių po padauguvio krašto, kur siautėjo ten įsikūrę kalavijuočiai. Visa tai yra gražūs ir romantiški epizodai iš Lietuvos istorijos. Be šių istorijų, nemažai žinoma apie kadaise čia virte virusį Stelmužės dvaro gyvenimą. Nors patys dvaro pastatai jau yra gerokai sunykę, išliko užrašai ir liudijimai apie iškilius žmones, dvarininkų žiaurumus ir kitus kasdienio dvaro gyvenimo epizodus.
Stelmužė minima nuo XVI amžiaus antrosios pusės. Sunykus piliai, čia įsikūrė dvaras. Pirmieji jį valdė vokiečių baronai Folkerzambai. Rašoma, jog Folkerzambų giminės atšaka šiuose kraštuose atsirado dar XIV amžiuje, kuomet dalis Folkerzambų atsikraustė į čia buvusią Livoniją. Giminė iš tikrųjų turi turtingą istoriją ir iš jos yra kilę įvairių žmonių, nuo diplomatų ir meno istorikų iki nacių SS veikėjų ir Rusijos karinio jūrų laivyno admirolo. Kaip matome, ši giminė buvo taip plačiai pasklidusi, jog net susiformavo rusiškoji jos atšaka. Beje, minimas SS veikėjas, admirolo Dmitirijaus Folkerzambo anūkas, taip pat Pirmojo Pasaulinio karo metais gimė tuometiniame Sankt Peterburge. Būtent šios giminės valdymo laikais Stelmužėje ir buvo pastatyta medinė bažnyčia. Daugiau apie ją galima pasiskaityti tame įraše, tad plačiau čia nesiplėsime. Beje, ši giminė valdė ne tik Stelmužę, bet turėjo ir daugiau nuosavybės – dabartiniame Lietuvos – Latvijos pasienyje, tuometiniame Kurše, valdė jau beveik iki pamatų sunykusį Laukesos dvarą. Vienas iš Folkerzambų palikuonių prieš keletą metų yra netgi apsilankęs Stelmužėje.
Nuo 1561 iki 1795 metų Kuršo kunigaikštystė buvo pavaldi Abiejų Tautų Respublika, o šią aneksavus Rusijai, kartu įėjo į imperijos sudėtį. Folkerzambus pakeitė caro statytiniai Valujevai. Tiesa, kai kurie besidomintys istorija teigia, kad imperijai aneksavus Kuršą, Stelmužės dvaras kažkokiu būdu tapo asmenine caro instituto nuosavybe. Galbūt tai paaiškina ryšį su tuo, kad XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje Rusijos imperijos ministru pirmininku buvo Piotras Nikolajevičius. Kalbama, kad jis reguliariai lankydavosi Stelmužėje pailsėti.
Valujevai garsėjo savo žiaurumu. Pasakojama, jog su baudžiauninkais jų elgesys buvęs toks nežmoniškas, kad, kai caro įsakymu buvo panaikinta baudžiava, šie savo dvariškiams to net nesiteikė pranešti. Pasakojama, jog baudžiauninkai pėsčiomis nusiuntė delegaciją į Peterburgą, kad ši išsiaiškintų tiesą ir, paaiškėjus, kad buvo apgauti, vakarykščiai baudžiauninkai taip sukilo, jog dvaro šeimininkams teko kviestis kariuomenės pastiprinimą neramumams malšinti. XIX amžiaus pabaigoje Valujevus pakeitė kiti vokiečių kilmės dvarininkai – Hanai, bet apie juos daug medžiagos surinkti nepavyko. Vėliau, vykdant Žemės reformą, dvaro žemės buvo išparceliuotos ir valdytojais tapo Repšių šeima.
Kaip ir daugelio Baltijos valstybių pasienio gyvenviečių, taip ir Stelmužės neaplenkė Pirmojo Pasaulinio karo siaubai. Būtent tuomet dvaras praktiškai sunyko: sugriauti rūmai, kiti pastatai ir insfrastruktūra, apgriautas mauzoliejus, kuriame laidojosi dvarą valdę didikai. Tai yra svarbūs dvaro objektai, tad apie visus juos galima pakalbėti šiek tiek plačiau. Dar, kaip pasakoja vietiniai, dvaras netgi turėjo elektrinę ir bravorą, buvusį vienu iš ekonominių varikliukų.
Sugriuvus Stelmužės dvaro rūmams, jų vietoje buvo pastatyta mokykla, kurioje jos klestėjimo laikais mokėsis 150 – 300 mokinių iš sovietmečiu nemažo Stelmužės ir aplinkinių kaimelių. Architektų garbei reikia pasakyti, jog mokykla su išore turi panašumų su senaisiais dvaro rūmais. Deja, dabar mokyklos pastatas yra apleistas ir nyksta. Panašiai yra su aplink esančiais ūkiniais pastatais.
Karo metais stipriai nukentėjo ir dvaro parkas. Už keliasdešimties metrų nuo bažnyčios yra mauzoliejus, kuriame laidojosi kelios Valujevų kartos. Apgadinus mauzoliejaus mūrą, buvo nuspręsta, jog bus humaniškiau, jei ten esantys palaikai bus perkelti į bažnyčios rūsį. Palaikai buvo perlaidoti ir šiuo metu mauzoliejus yra išvalytas ir įėjimas į jį užmūrytas. Šalia jo pastatytas antkapis. Sovietinės okupacijos metais antkapis buvo nuimtas, nušlifuotas ir nuvežtas ant Marytės Melnikaitės kapo. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, antkapis buvo naujai graviruotas ir grąžintas į vietą.
Kai Rusijos gilumoje mirė viena iš Valujevų giminės moterų, jos paskutinė valia buvo būti palaidotai Stelmužėje. Jos palaikai buvo atgabenti ir palaidoti mauzoliejuje. Velionės prašymu, mauzoliejuje buvo įrengtas langelis, tad palaidotą prabangiais drabužiais moters kūną buvo galima pamatyti. Deja, bet tai pritraukdavo ne tik smalsuolius, bet ir piktadarius, įsilauždavusius ir apiplėšdavusius kapus.
Vaikštinėdami po parko kalvą, atkreipia dėmesį ne tik į alėjomis susodintus šimtamečius medžius, bet ir keletą Pirmojo Pasaulinio karo vokiečių karių antkapių. Dabar jų liko tik trys, bet anksčiau užlaidota buvo visa kalva. Bažnyčios varpinėje veikiančioje senųjų nuotraukų ekspozicijoje galima pamatyti fotografijų, kuriose užfiksuotos senosios kapinės. Jose buvo laidojami ir ten gyvenę stačiatikiai, ne tik žuvę kariai. Deja, kaip ir didelę dalį Lietuvos kultūros paveldo, okupacinė valdžia antkapius sumūrijo į statomo tvarto pamatus.
Stelmužės dvaras Latvijai priklausė iki pat 1920 metų, kuomet ratifikavus sienos sutartį su Latvija, buvo apsikeista pasienio teritorijomis ir Lietuva, be Stelmužės, dar gavo Palangą ir Šventąją. Vyresni vietos gyventojai dar prisimena, kad nuo Stelmužės iki beveik paties Daugpilio driekėsi siaurasis geležinkelis, kurio bėgiai buvo išmontuoti tik septintame dešimtmetyje.
Pabaigiant apie šią unikalią vietovę, derėtų aptarti ir gana nelietuviškai skambantį pavadinimą. „Stelmužė“ šaknyje yra žodis „muiža“, latviškai reiškiantis dvarą. Vokiečiams valdant, Stelmužė buvo vadinama Steinensee (vokiečių „stein“ – akmuo, „see“ – ežeras). Įdomu, kad 1930 metais, pagal Žemės reformą parceliuojant dvaro žemę, dokumentuose dvaras vis dar buvo vadinamas Šteinenzėjės pavadinimu.
Informacija paimta iš: https://aplankykstelmuze.wordpress.com/2015/09/01/stelmuzes-dvaras-gyva-istorija-ir-legendos/