Žagarės regioninio parko vyšnių sodas pradėtas sodinti 2011 m. pavasarį Žagarės miesto pakraštyje Švėtės upės pakrantėje ir užima 1,7 ha plotą. Ši idėja kilo neatsitiktinai. Žagarė nuo seno garsi ypatinga vyšnių rūšimi – žagarvyšnėmis, nes dolomitinis žemės paviršius palankus šios rūšies vyšnios skoniui susiformuoti. Žagarvyšnė - ankstyvoji vyšnių veislė, pagal vieną iš versijų kilusi iš Žagarės dvare augintų vyšnių sėjinukų. Įdomu tai, kad dar apie 1786 m. Žagarės gyventojų prievolėse buvo nurodyta, kad kiekvienas gyventojas savo sodyboje turi pasodinti po vyšnią. 18 a. žagariečiai vyšnių derėjimo metu užsidirbdavo visiems metams. 20 a. pradžioje žagariečiai vyšnias veždavo parduoti į Rygą, Mintaują, Kauną, Klaipėdą, o Peterburgo turguje buvęs net atskiras žagarvyšnių skyrius. Žagarvyšnių likerį XX a. pr. pirmasis pradėjo gaminti Rygos fabrikas. Žagarvyšnės 1962 metais įrašytos į Nacionalinį augalų veislių sąrašą. Žagarvyšnių yra kelios atmainos, kurios skiriasi vaisių prinokimo laiku, derlingumu, vaismedžių forma ir kitais požymiais. Iki pat šių dienų žagarvyšnės auga beveik kiekvienoje sodyboje ir yra tarsi išskirtinis Žagarės miesto simbolis.
Žagarės regioninio parko vyšnių sodas – vienas iš lankytinų ir rekreacinių objektų Žagarėje bei regioniniame parke. 2011 m. sodinant pirmąsias vyšnaites aktyviai dalyvavo įvairios Žagarės ir aplinkinių miestų įstaigos bei organizacijos, vietiniai gyventojai, buvę žagariečiai, Žagarės regioninio parko direkcijos organizuojamų renginių rėmėjai. Vėliau kasmet vyšnių sodas buvo plečiamas, atsodinami neprigiję medeliai.
