Anot vietos gyventojų, prieš karą verdenių būta daugiau ir didesnių. Kartais vanduo iš žemės išsiverždavo fontanais. Dėl melioracijos ir kitokios žmogaus veiklos didelė dalis versmėto ploto užpelkėjo. Šiandien šaltinio verdenių pulsas - ne didesnis kaip trys centimetrai.
Svilės šaltinių vanduo yra gėlas, beskonis, bekvapis, nekalkingas, vidutinio kietumo. Pagal cheminę sudėtį tai hidrokarbonato magninis kalcio vanduo.Mūsų protėviai manė, kad šaltinio vanduo turi ypatingų galių, padeda pasveikti. Svilės šaltiniai taip pat vadinami stebuklingais, žmonės jų vandenį dažnai naudoja ne tik maistui gaminti, bet ir įvairioms ligoms gydyti. Vieni įsitikinę, kad šis vanduo gelbsti nuo radikulito, grąžina nusilpusį regėjimą, kiti juo tikisi pagerinti skrandžio bei inkstų veiklą.
Ventos-Dubysos senslėnio pietinė pašlaitė, kurioje trykšta Svilės šaltiniai, galėjo susiformuoti prieš 15–16 tūkstančių metų. Zoologas prof. Ričardas Kazlauskas ant šaltinio akmenų aptiko poledynmečio reliktų – arktinės apsiuvos lervų. Tai vienintelė žinoma vieta Lietuvoje, kur gyvena šie vandens cheminiam užterštumui labai jautrūs vabzdžiai. Taip pat rasta retų rūšių žiedinių augalų bei dumblių. Birželį šaltiniuotose Svilės pakrantėse pražysta lietuviškosios orchidėjos – gegužraibės.
1985-aisiais metais Svilės šaltiniai paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu. Įkūrus Kurtuvėnų regioninį parką, šaltiniams ir aplinkiniams miškams suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 2005-aisiais Svilės šaltiniai įrašyti į Europos Sąjungos buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą.
