Gėluvos piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, Gėluvos kaime (Ariogalos seniūnija), Dubysos kairiajame krante.
Piliakalnis
Piliakalnis dar žinomas kaip Birutkalnis, Birutės kalnas. Jis yra kaimo pietrytinėje dalyje, aukštumos iškyšulyje į Dubysos slėnį. Birutkalnį iš pietų ir pietvakarių juosia Dubysos slėnis, iš šiaurės vakarų ir pietryčių - slėnio daubos. Per daubą, esančią pietrytinėje dalyje, teka Gėluvos upelis, kuriame įrengti tvenkiniai. Šiaurės rytų pusėje tęsiasi aukštuma. Šlaitai į slėnį ir daubas statūs, jų viršutinė 3–5 m aukščio dalis dirbtinai pastatinta. Šiaurės rytų pusėje, nuo aukštumos, supilti du tiesūs apie 40 m ilgio ir apie 2 m aukščio pylimai, kuriuos skiria apie 4 m gylio ir iki 16 m pločio (viršuje) griovys. Pylimai perkasti 6,5 m pločio grioviu, padarant įvažiavimą į aikštelę. Piliakalnio aikštelė netaisyklingos trapecijos formos, 80 m ilgio ir 30 m pločio šiaurės rytų bei 20 m pietvakariniame gale. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio, už pylimų, yra gyvenvietės kultūrinio sluoksnio žymių.
Tyrimai
Piliakalnį 1906 m. aprašė Liudvikas Kšivickis. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1961 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1980 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos, 1991 m. Kultūros paveldo mokslinio centro archeologai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 92000 m².
Manoma, piliakalnio pietvakarinėje papėdėje yra kapinynas. 1996 m. ištirtas (tyrėjas A. Strazdas) upelio išplautoje 10 x 4 m dydžio išgraužoje aptiktas moters kapas, rasta III a.- V a. žalvarinė segė lenkta kojele, žalvarinis juostinis žiedas ir geležinis peiliukas. 400 m į pietryčius nuo piliakalnio, ant gretimos aukštos kalvos, kelio į Čekiškę dešinėje pusėje yra buvęs X a.–XVII a. senkapis (gal net keletas pilkapių), tyrinėtas 1974 ir 1996 m. Kapai suardyti XVI a., kai buvo statomi kalvinų susirinkimų namai ir šalia jų XVI–XVII a. laidojami mirusieji, o vėliau dirbant žemę. 1936 m. iš šių senkapių į muziejus pateko keletas III a.–IV a. ir IX a.–XII a. kapams būdingų radinių. Šiuos senkapius savo raštuose mini ir Petras Tarasenka. 1974 m. Lietuvos istorijos instituto archeologai, vadovaujami V. Urbonavičiaus, buvusios kalvinistų bažnyčios vietoje ir šalia jos ištyrė 4 200 m² plotą. Kasinėjimų metu aptikta 370 XVI–XVII a. kapų, tarp jų ir 3 apardyti V–VI a. griautiniai kapai, bei keletas pavienių kapų.
Istorija
Piliakalnis datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia. Manoma, piliakalnyje stovėjo medinė Ariogalos pilis, sudeginta kryžiuočių 1382 m. per Jogailos ir Kęstučio tarpusavio kovas.
Legendos
Pasakojama, kad pagonybės laikais ant kalno šventą ugnį kurstė geltonkasė vaidilutė Birutė. Ją įsižiūrėjo narsus karys Darbutas ir naktį pasiryžo Birutę pagrobti iš šventyklos. Vaidilutė tam nesipriešino, tačiau dėl to supyko Perkūnas ir trenkė žaibu į Birutę, kuri paliko šventąją ugnį. Toje vietoje, kur šalia kalno skradžiai prasmego Birutė, dabar trykšta šaltinis. Tuo tarpu Darbutą žyniai nubaudė sudegindami jį ant laužo.