Ivoniškio dvarą rasite Gudelių kaime, Igliaukos seniūnijoje, Marijampolės savivaldybėje. Pats lobiukas paslėptas geriausiai išsilaikiusiame dvaro pastate - mūriniame svirne.
Žinomas nuo XVI a. Matyt, pirmaisiais dvarininkais tapo Tiškevičiai (tikėtina, kad Teodoras Tiškevičius). Jų nuosavybėje buvo ir Gudelių dvaras (apie 2 km į rytus nuo Ivoniškio). Apie 1700 m. jie prie Gudelių dvaro pastatė koplyčią ir taip galvojo į savo pusę patraukti aplinkinius gyventojus. Manoma, kad medinis dvaras ir koplyčia sudegė 1803 m. Pavyko išgelbėti koplytėlėje buvusią vertingą Kristaus Atsimainymo statulą, patekusią į Požerės bažnyčią. Nuo to laiko dokumentuose minimas tik Ivoniškio dvaras. Galbūt, teisingiau būtų dvarą vadinti Jevoniškio vardu, nes taip vadinosi upelis, įtekėjęs į ežerą. XVIII a. II pusėje šiuose ir daugelyje kitų dvarų šeimininkavo Mstislavlio pilininkas Stanislovas Antanas Tiškevičius (1736 - 1801), kuris 1770 m. vedė Liudvika Bialopetravičiūtę.
Jam priklausė penkios smuklės, spirito varyklos, magazinas ir daug smulkesnių ūkinių pastatų. Visi ūkiniai objektai iškilo dvarvietės pakraščiuose; jos centrą supo arklidės, kluonas, spirito varykla, kiaulidės,avidė ir kt. Tvartai buvo pastatyti netoli ežero kranto. Arčiausiai dvaro stovėjo mūrinis-akmeninis svirnas. Parko šiaurinėje pusėje stovėjo mediniai vieno aukšto su dviaukšte centrine dalimi rūmai, kurių pastatymo data yra neaiški. Po vyro mirties (1801 m.) dvarą valdė Žemaitijos pilininkė Liudvika Bialopetravičiūtė - Tiškevičienė. 1803 m. ji su klebonu Mykolu Pietariu sudarė sutartį, kuria įsipareigojo remti bažnyčią. Dokumente yra tokių ponios įsipareigojimų: „Kunigas ir jo įpėdiniai viršuj paskirta pensija ir ordinarija privalo pasitenkinti ir jokių derybų su Ivoniškio dvaru neužvesti (…). Kadangi metuose yra paprastų pasninkų ir gavėnia, užtat dar pridedu 2 gorčiu aliejaus arba 4 auksinus pinigais, 40 silkių arba 3 lenkiškus auksinus pinigais. Žiemos metu gyvulius šerti paskiriu 8 vežimus suvalyto šieno arba pievą 10 vežimų. Minėtam kunigui (…) duodu gyventi pirkią drauge su kitais ūkiui reikalingais trobesiais, taip pat viralų daržą ir žardelį, žiūrint kokį paskirs dvaro ūkvedys”.
Ji minima ir 1810 bei 1811 m. bažnytiniuose dokumentuose. Po 1815 m. dvaras neteko savarankiškumo ir tapo Balbieriškio dvaro, valdomo tų pačių Tiškevičių, palivarku. Nemažo gaisro būta 1844 m: dėl kunigo neatsargumo sudegė ne tik medinė bažnyčia, bet ir keli miestelio bei dvaro pastatai.
Kadangi grafai Tiškevičiai aktyviai dalyvavo 1830 - 1831 m. sukilime, tai caras Nikolajus I konfiskavo Balbieriškio dvaro šeimininkui, sukilimo civiliniam viršininkui, generolui Tadui Tiškevičiui (Tadeusz Tyszkiewicz) (1774 - 1852) priklaususį Ivoniškį, bet 1844 m. pasigailėjo dvarininkų giminės ir vėl posesijos pagrindais grąžino valdas dvarininko dukrai Marijai Tiškevičiūtei (g. 1817 m.), kuri 1840 m. ištekėjo už Ignoto Lempickio (1800 - 1876). Tiesa, dalis turtų atiteko kitai dukrai - Juzefai (1824 - 1900), ištekėjusiai už Vodzinskio. Seserys valdas išsidalino 1856 metais. Marija Lempickienė dar gavo ir Liudvikavo bei Daugirdiškių palivarkus.
Pats Tadas Tiškevičius pasitraukė į Prūsiją ir daugiau į tėvynę negrįžo; mirė Paryžiuje.
Tais metais dvarininku buvo lenkas I. Lempickis, labai nerangus Balbieriškio ir Ivoniškio turtų valdytojas. Ūkvedžiais ir pagalbininkais pasisamdė kitus nevietinius lenkus. Raštininkais ir prievaizdais dirbdavo apsukresni ir mokytesni baudžiauninkai. Atrodo, kad dvaras ir jo savininkas nukentėjo po 1863 m. sukilimo, nes caro valdžia iš jo atėmė teisę rūpintis bažnyčia, kuri irgi neteko dalies žemių. Apie 1863 m. masiškai kasamas kapų duobes aptinkame irgi yra rašytinių įrodymų; vyrai rado ne tik su kepurėmis palaidotų žmonių, bet ir dvaro degtinės butelių. Beveik visur tvirtinama, kad baudžiavinė valstiečių priklausomybė šiame dvare išliko iki pat sukilimo. Iki tol baudžiauninkai eidavo į dvarą tris dienas per savaitę, ir dar neretai vieną ar dvi dienas papildomai. Dar reikėjo eiti į „šalivarkus”, t.y. kelių taisymo darbus ir javų valymo darbus „gvoltus”. Liudininkas pasakojo, kad savo laukus baudžiauninkai apdirbdavo ir prižiūrėdavo net naktimis
1866 m. šalia bažnyčios buvo pastatyta mokykla, kurią po kelerių metų kartu su prieglauda pasisavino dvaro ponas (tikėtina, kad tuomet juo dar buvo I. Lempickis). Apie 1869 ar 1870 m. dvare kilo gaisras: pirmiausiai užsidegė kalvė, o netrukus supleškėjo kluonai, tvartai ir kumetynai. Mažai pajamų davė ir Balbieriškio girioje įkurtas stiklo fabrikas, kurio darbams teko iškirsti labai daug miško.
Ūkvedžiu tuo metu dirbo Kulvecis, kuris labai konfliktavo su kunigu. Maždaug tuo metu iš penkerių smuklių paliko tik vieną. Gal dėl pajamų garanto netekimo I. Lempickis nualino ūkį ir pardavė žydui (matyt, Blankšteinui). Istorikas J.Totoraitis klysta teigdamas, kad dvarininkas I. Lempickis prisidėjo prie mūrinės bažnyčios statybos: bažnyčia pradėta statyti 1893, o dvarininkas mirė 1876 m. Neabejotina, kad bažnyčios statybą paskatino ir pigios plytos, kurios 1890 m. (o gal ir kiek anksčiau) jau buvo gaminamos dvaro plytinėje.
1877 m. dvarvietėje stovėjo 10 pastatų, kuriuose gyveno 52 vyrai ir 49 moterys. 1888 m. dvare gyveno 97 žmonės: 90 lietuvių ir 7 lenkai. 1901 m. Ivoniškyje stovėjo 6 mediniai namai (neaišku, kur dingo mūrinis „magazinas” …). Dvaro kumetynuose gyveno ne taip ankštai kaip seniau: 25 vyrai ir 42 moterys; tarp jų - 4 žydai ir - 7 užsieniečiai. Dvarui priklausė 4489 margai žemės; iš jų - 560 apdirbdavo, o 3550 atiteko miškams.
1890 m. naujasis dvarininkas (žydų tautybės žmogus, kurio pavardė nenustatyta), gyvenęs ne Ivoniškyje ar Gudeliuose, pastatė vienatūrį dviaukštį (kitais kriterijais - triaukštį), didelių matmenų mūrinį svirną. Jis iškilo ant akmens ir betono pamatų; sumūrytas iš raudonų plytų. Įdomią medinę stogo konstrukciją uždengė skiedromis. Tai buvo aukščiausias ir gražiausias ūkinis pastatas (išliko sienų apdailos detalės, į akis krinta nemonotoniškas plytų rišimo stilius). Beveik visos ūkinių pastatų durys buvo atsuktos į ežerą, kuris buvo savotišku kumečių „maitintoju”.
Kunigas istorikas J. Reitelaitis 1912 m. taip aprašė po I. Lempickio dvarą valdžiusius dvarponius ir jų patikėtinius: „Žydas pats gyvena kažin kur, o dvarą valdyti atsiunčia ūkvedį rusą arba vokietį. Tas gi, dažniausiai nemokėdamas lietuvių kalbos, ir darbininkų ieško tokių, su kuriais galėtų susikalbėti. Ir tokiu būdu vieną kitą svetimtautį atgabena į parapiją.
Į rytus nuo rūmų ūkinių pastatų nebuvo. Kumetynuose gyveno apie 30 kumečių šeimų; kai kurios net po dvi viename kambaryje. Dvarą supo lietuviškų vaismedžių sodas ir gerai prižiūrimas parkas, kuriame augo įprasti tam kraštui medžiai. Grafai mėgo ir darželius. Visa dvarvietė buvo aptverta aukšta medine tvora, kurios vartus nakčiai užrakindavo. Takai buvo žvyruoti, o kai kurių pakraščiai paryškinti akmenimis. Dar viena tvora supo pačius dvaro rūmus ir dalį „gražiosios sodybos”. Jos viduje buvo šulinys ir visą naktį deganti žibalinė lempa „liktarna”. Beje, šulinį irgi rakindavo, nors kumečiai ir taip nedrįsdavo iš jo semtis vandens; jie ūkiniams reikalams naudojo ežero vandenį. 1899 m. 911 margų žemės turintį dvarą valdė Volfas ir Gustavas Blenkšteinai.
Dvaro valdytojas (bet ne savininkas!) Geršonas Blenkšteinas, Volfo sūnus, įvairiais būdais supirko ir valstiečiams priklausiusią Balbieriškio bei kitas girias. 1903 m. jis valdė
1769 žemės margų plotą. Ūkyje laikė 60 arklių ir 80 stambių gyvulių.
Dvare buvo vartojamos tik lenkų ir rusų kalbos. 1908 m. LSDP artima organizacija „Lietuvių komunistų giltinės kuopa” apiplėšė Ivoniškio dvarininką žydą Blankšteiną (taip skelbė tuometinė spauda), o iš Varšuvos atvykusį svečią užmušė. Pabūgęs neramumų dvarininkas ūkį perleido savo tautiečiui Vitalijui Šafteliui. Matyt, šis irgi nebuvo drąsus vyras ar vykęs ūkininkas, nes caro valdininkai dvaro savininku 1909 metais įregistruoja pirklį Mejerį Icką Finkenbergą (ar Falkenbergą). Pastarasis čia galėjo atsirasti ir santuokos keliu, nes tarpukariu vėl dvare pasirodo Šaftelių (dar Šeftelių) palikuonys. 1910 m. žemės valdyta jau daug mažiau - tik 867 margai (iš jų 210 - apdirbdavo) ir samdė 18 darbininkų; tvartuose laikė 48 arklius, 69 stambius ir 40 smulkių gyvulių.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras aprėpė apie 2000 ha; įėjo keli kaimai (pvz. Skęsbalių), Ivoniškio giria. Laikė apie 100 karvių, 60 arklių, 16 porų jaučių, avių kaimenę, kiaulių, paukščių. 1915 m. balandžio pradžioje rusų kavaleristai įsirengė štabą, bet netrukus turėjo sprukti iš dvaro ir atsitraukti į Lietuvos gilumą.
Po karo Ivoniškį nuomavo A. Zalingeris. Jo nuomos sutartis baigėsi 1924 m. Tačiau Marijampolės apskrities žemės tvarkytojas šios datos nelaukė ir 1923 metų pradžioje nusprendė žemės reformos reikalams paimti Mikui Šafteliui priklausiusį dvarą (beje, nutarime jis įvardintas Jevaniškio vardu). Tuomet pusė samdinių (13 šeimų) pasiliko dirbti pas senąjį nuomininką , o likusią pusę dvaro išsinuomavo kiti samdiniai. Žemės reformos metu Skęsbalių kaimas buvo išdalintas savanoriams. 600 ha dvaro žemių buvo išparceliuota 1924 m. Nors dvare gyveno 60 šeimų, bet tik pusė iš jų gavo žemės. Vieni negavo, kad atsikėlė į čia per karą, kitiems - tiesiog neliko. Daugiausia žemės - po 10 ha - „užgriebė” nuomotojas Zalingeris ir klebonija.
Dvaro centrui buvo palikta 80 ha. Iš tėvo dvaro centro valdymą perėmė duktė - Serafima Šaftelytė - Geršbergienė. 1936 metais išvyko gyventi į Prancūziją, o dar po dvejų metų apie 84 ha valdas pardavė Vytui Ambrazevičiui.
Tarpukario metais rūmai dar buvo gerai išsilaikę. 1944 m. juose įsikūrė progimnazija, 1950 m. - septynmetė, kuri 1953 m. buvo pertvarkyta į vidurinę mokyklą ir veikė iki 1965 m. (tuomet mokyklai pastatė naują pastatą). 1968 m. rūmus nugriovė, o ūkiniuose pastatuose įsikūrė kolūkio kontora. Išliko kai kurie autentiški langų rėmai ir langinės. „Gražiosios sodybos” vietoje įkūrė mokyklos stadioną. Išlikusios liepų alėjos ar jų fragmentai. Kūdra iškasta jau sovietiniu laikotarpiu. Prie geriausiai išsilaikiusio pastato - mūrinio svirno - pristatė ambulatoriją. Saugoma teritorija užima beveik 9 ha plotą. Dvaras turi naują šeimininką, kupiną įdomių sumanymų.