Šią kalvą kurtuvėniškiai vadina Kapa. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad žmonės čia gyveno jau I-ajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Ant balno formos kalvos įsikūrusią gyvenvietę iš trijų pusių supo pelkės. Tik pietvakariuose į piliakalnį vedė siaura sausumos juosta. Kalvą gerokai apgadino kapinės, tačiau jos 4–5 m. aukščio šlaitai išliko gana statūs. Kalvos viršuje yra apie 50 m. ilgio ir 30 m. pločio aikštelė.
XIX a. viduryje Kurtuvėnų piliakalniu domėjosi vyskupas Motiejus Valančius. Kapą jis paminėjo savo kūrinėlyje „Pasakojimas Antano Tretininko”. 1901 m. piliakalnį fotografavo Povilas Višinskis, vėliau aprašė archeologai L.Kšivickis ir P.Tarasenka. Pirmieji kalvą pabandė kasinėti J.Šliūpas ir grafai Zubovai. Po jų daugelį metų vietovė nebuvo tyrinėjama, nes ant kalvos veikė kapinės. 1967 m. po žvalgomosios ekspedicijos Kurtuvėnų piliakalnis pavadintas vietinės reikšmės archeologijos paminklu ir priskirtas IX–XV a, 1972 m. – paskelbtas valstybės saugomu kultūros paminklu. Įrodymų, kad čia viduramžiais stovėjusi pilis, iki šiol nėra. 1995 m. archeologai, apžiūrėję kalvos papėdę ir rytinėje jos pusėje radę nemažai keramikos, padarė prielaidą, kad prie Kapos galėjusi būti papėdės gyvenvietė.
Piliakalnį į dvi dalis perskyręs Šiaulių-Šaukėnų kelias nulėmė skirtingą jo pusių raidą. Šiaurinėje tik 1911 m. pradėjo veikti naujosios Kurtuvėnų kapinės, pietinėje - jau 1498 m. stovėjo medinė parapinė katalikų bažnyčia. Apie 1570-1614 m. ji priklausė evangelikams reformatams. Yra duomenų, kad senoji Kurtuvėnų bažnyčia buvo perstatyta mažiausiai du kartus (1684 ir 1787 m.), viduje būta vargonų, šalia – varpinės. Kurtuvėnuose atidarius mūrinę bažnyčią, medinė sunyko. 1880 m. klebono Bonaventūro Čižo rūpesčiu jos vietoje išaugo koplyčia, išlikusi iki mūsų dienų. Senąją bažnyčią dar mena kalvio nukaltas metalinis kryžius ir priešais koplyčią gulintis dubeniuotasis akmuo, kuriame buvo laikomas švęstas vanduo.