Adomas Mickevičius /1798 - 1855/
Pasaulinio garso lenkų poetas, kilęs iš lietuviškos bajorų giminės, savo kūryboje plačiai vaizdavęs Lietuvą
100 prominent people of Lithuania - Adomas Mickevičius
Adomas Bernardas Mickevičius (lenk. Adam Bernard Mickiewicz), gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje netoli Naugarduko. Kilęs jis iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų – Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.
1815 m. baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo Frydricho Šilerio, J. V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Džordžo Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studijuodamas.
Po studijų 1819 metais atvyko į Kauną, čia mokytojavo, daug dirbo ir kūrė. Kaune mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” dar iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis akmuo yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu.
Vėliau poetui teko daug keliauti; gyveno Vilniuje, Sankt Peterburge, Odesoje, Maskvoje, Romoje, Paryžiuje...
Kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Palaidotas Paryžiuje. 1890 m. palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje (Lenkijoje).
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. liet. lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė).
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvos atgimimas.
Vieni pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti Simonas Daukantas, Valerijonas Ažukalnis, Liudvikas Adomas Jucevičius, Petras Arminas-Trupinėlis.
A. Mickevičiaus sugalvotas moteriškas vardas Gražina plačiai paplito Lietuvoje ir Lenkijoje. Kitas jo sugalvotas vardas – Živilė – paplito tik Lietuvoje.
Tikslias koordinates sužinosite paskaitę A. Mickevičiaus kūrinio "Ponas Tadas" ištrauką. N 54° 18.XXX' E 25° 23.XXX'
Adomas Mickevičius „PONAS TADAS“ (ištrauka)
Pasukęs žirgą, Grovas į namus patraukė,
Bet žvalgėsi į daržą, lyg kažko dar laukė.
Ir pasirodė jam penki, kad langas sumirgėjo
Ir kad lange balta suknelė suplazdėjo,
Tarytum kažkas lengvo apačion nukrito,
Ir sodo medžiuose akimirką sušvito,
Ir tarp agurkų lysvių vėl sumirguliavo,
Lyg saulės spindulys iš aukšto sušvyravo,
Ir tarplysių vagoj netyčia aštuoni sublizgėjo,
Ir augalų tankmėj blankiai atsispindėjo.
Šešis tarnus namo pasiuntęs, Grovas apsisuko
Ir paskubom link sodo apsižvalgęs spruko.
Tvoroj surado spragą ir kerų šešėliais
Kaip vilkas į avidę šliaužė pamažėliais.
Nelaimei, netyčiom užkliudė jis agrastą,
Ir daržininkė, tartum čia nujautus klastą,
Nors nieko apsidairius ir nepastebėjo,
Tačiau į kitą sodo pusę nukurnėjo.
O Grovas tarp builių ir kiečių tankumyno
Šokavo kaip varlė ir repečkom selino,
Ir šitai, tris varnalėšas rankomis praskėtęs,
Apstulbo, netikėto vaizdo sužavėtas.
Sode kupliai vyšnaitės šen ir ten žaliavo,
Aplinkui jas priaugę įvairiausio javo:
Kviečių ir kukurūzų, miežių, pupų, vikių,
O protarpiais gėlių ir baltažiedžių grikių.
Tame daržely šeši paukščiai telkėsi naminiai.
Darželio įranga priklauso akmisitrinei
Vištaitienei Jadvygai, pagal kilmę Gaiga-
laitytei; šituo jis bus davus naują eigą
Paukštininkystei; šiandien daugelis jį žino,
Bet juo tuomet pasekt nedaug dar kas mėgino
Ir saugojo kaip mokslo paskutinį žodį,
Kol kalendoriuje viešai jis pasirodė:
„Nuo vanagų naujausias būdas apsiginti,
Arba kaip reikia naminius paukščius auginti.“8