Įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštutinės viršsalpinės terasos kyšulyje. Šiaurės pusėje jį juosia upės slėnis, šiaurės rytuose, rytuose ir vakaruose – slėnio griovos. Šlaitai statūs, 15–25 m aukščio. Pietų pusėje piliakalnis susisiekia su aukštuma. Aikštelė netaisyklingo stačiakampio plano, pailga beveik šiaurės – pietų kryptimi, 40 m ilgio, 12 m pločio pietiniame ir 10 m pločio šiauriniame gale. Jos paviršius ties viduriu nežymiai įdubęs, o šiaurinis kraštas iškilęs iki 1 m aukščio. Pietiniame aikštelės gale supiltas 15 m ilgio, 1,5–2 m aukščio ir 16 m pločio gynybinis pylimas. Jo išorinėje pusėje išlikęs 20 m pločio ir 0,5–1 m gylio griovys. Piliakalnis apaugęs mišku, paveiktas gamtinės erozijos. Pylimas apardytas senų duobių. Teritorijos plotas – 1,4234 ha.
2014 m. piliakalnį išaiškino biologas Giedrius Vaivilavičius (Kauno marių regioninis parkas),[1] žvalgė archeologai Jonas Balčiūnas, Arūnas Strazdas ir Algirdas Skrupskelis (Kultūros paveldo centras). Pylime esančių duobių pakraščiuose rasta smulkių molio tinko fragmentų.[2] Objektas detaliau netyrinėtas. Datuojamas I tūkstantmečio pab. – II tūkstantmečio pr.