LT:
Šiuo 24 geo-slėptuvių keliu siekiame pagerbti žymius, įdomius, įdomių nuotykių patyrusius Lietuvos keliautojus, tyrinėtojus, patriotus. Slėptuvių kelias tęsiasi Kleboniškio miško takais ir takeliais - kviečiame linksmai ir prasmingai praleisti laiką.
Ilgis - apie 16 km. Patogu startuoti iš šalia autostradoje esančios Circle-K degalinės aikštelės. 95% kelio tęsiasi padoriais miško keliukais, po brūzgynus landžioti nereikia. Tinka dviratininkams.
EN:
This 24 caches trailis dedicated to honor famous, interesting, adventurous Lithuanian travelers, explorers and patriots. The path of hiding places continues on the paths and tracks of Kleboniškis forest - we invite you to have a fun and meaningful time.
Length - about 16 km. It is convenient to start from the Circle-K gas station next to the motorway. 95% of the trail continues on decent forest roads, there is no need to dig under the bushes. Well suited for bike riders.
==========================================================================
13. Dviračių žygis Klaipėda – Vladivostokas
1960 m. L. Alseika sumanė ir organizavo turistų žygį dviračiais iš Klaipėdos į Vladivostoką, Rusijos Tolimųjų Rytų miestą prie Japonijos jūros. Vladivostokas, kaip pasienio miestas, buvo uždaras, tačiau 1960 m. buvo palankūs miestui lankyti, kadangi buvo švenčiamas 100 metų Vladivostoko jubiliejus. Žygyje, be organizatoriaus, dalyvavo lietuviai Algimantas Knašas, Algirdas Petkūnas, Gofredas Šimkus, Domas Vitkus, du estai Matis Lervandis ir Evaldas Seibė bei vienas dviratininkas iš Leningrado. Keliautojai iš Klaipėdos pajudėjo 1960 m. gegužės 1 d. Kelionės maršrutas apytiksliai sutapo su Sibiro traktu. Dvidešimtąją žygio dieną Rusijoje, 200 km už Maskvos, L. Alseiką mirtinai sužalojo sunkvežimis.
Žygio dalyviai, prie kurių prisijungė Danielius Štaras, pratęsė kelionę ir 1960 m. spalio 9 d. pasiekė savo tikslą – Vladivostoką, ir simboliškai į Ramųjį vandenyną išpylė Baltijos jūros vandenį. Kelionė truko 162 dienas, nuvažiuota 11 800 km.
---
Aš nesuvokiau žemėlapyje nubrėžtos metro ilgio linijos tikrosios prasmės. Buvau tikras 27 metų amžiaus naivuolis, trykštantis nesuvaldomu ryžtu nuveikti “kažką ypatinga”. Atrodė, jog nėra nepasiekiamų tikslų. Buvau tikras avnatiūristas. Manau, kad ir kiti į žygį pasiprašiusieji buvo tokie pat. Tiesa, atsiklausiau tėvų. Jie leido važiuoti, ir net pažadėjo finansinę paramą. Manau, kad jie labiau suvokė planuojamos kelionės mąstus, nes per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukę į Rusiją, o tėvas dar Stalino laikais daug metų praleido Sibiro tremtyje.
Maršruto idėją subrandino ir paruošė žygio organizatorius Liudas Alseika. Jis susirašinėjo su maršrute numatytų miestų valdžia, žurnalistais bei vienminčiais, ragindamas aprašyti spaudoje bei pagal išgales paremti žygį. Po kruopelę porą metų kaupė susirašinėjimo metu gautą informaciją, rūpinosi įvairiais leidimais. Vienintelis, kuris visiškai įsivaizdavo žygio “titaniškumą” buvo L.Alseika, o mes atsipeikėjome tik... Krasnojarske.
Išvažiavome pasipuošę naujais sportiniais kostiumais. Ant galvos turėjome užsidėję plačiakraštes baltos spalvos kepures - to meto madingiausią detalę. Atrodo, kad savają palikau kažkur prie Amūro upės, Chabaravsko srityje. Dėl vienodos juodos spalvos mus vadindavo jūreiviais, futbolininkais, net cirko artistais. Kartais klausdavo, ar mes ne kokia tiriamoji ekspedicija ir kokį gauname atlyginimą už savo darbą? Kažkodėl dažnokai painiodavo su latviais. Nepamenu, kas mus pavadino “turistais artistais” ir tai, ko gero, buvo taikliausias pastebėjimas.
Kuo toliau važiavome, tuo didesnio dėmesio susilaukdavome. Visur sutikdavo su didžiausia pagarba ir nuoširdžiausiais žodžiais linkėjo sėkmės. Įteikdavo glėbius lauko gėlių ir įvairiausių dovanų: atminimo ženkliukų, atviručių, gairelių. Vaišindavo arbata, pienu, virtomis bulvėmis. Labai įsižeisdavo, jei dėl laiko stokos atsisakydavome kvietimo paviešėti. Nerčinske, už Čitos, vietinio laikraščio kolektyvas įteikė 5 kilogramus šviežios mėsos. Tais laikais tai buvo karališka dovana.
Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Liudas_Alseika
Šaltinis: https://www.bazinestovykla.lt/dviraciais-is-klaipedos-i-vladivostoka
==========================================================================
EN
13. Cycling trip Klaipeda - Vladivostok
1960 L. Alseika conceived and organized a tourist bicycle trip from Klaipeda to Vladivostok, a Russian Far Eastern city by the Sea of Japan. Vladivostok, as a border town, was closed, but in the 1960s. were favorable for visiting the city as it celebrated the 100th anniversary of Vladivostok. In addition to the organizer, Lithuanians Algimantas Knašas, Algirdas Petkūnas, Gofredas Šimkus, Domas Vitkus, two Estonians Matis Lervandis and Evaldas Seibė and one cyclist from Leningrad took part in the march. Travelers moved from Klaipeda in 1960. May 1 The travel route roughly coincided with the Siberian tract. On the twentieth day of the march in Russia, 200 km outside Moscow, L. Alseik was fatally injured by a truck.
The participants of the march, joined by Daniel Štaras, continued the journey and in 1960. October 9 reached its goal of Vladivostok, and symbolically discharged the water of the Baltic Sea into the Pacific Ocean. The trip lasted 162 days, covered 11,800 km.
---
I didn’t realize the true meaning of the subway line drawn on the map. I was a real 27-year-old naive, bursting with an uncontrollable determination to do "something special." There seemed to be no unattainable goals. I was a real adventurer. I think the others who asked for the hike were the same. True, I asked my parents. They allowed the ride, and even promised financial support. I think they were more aware of the scale of the planned trip, because they had left for Russia during the First World War, and their father had spent many years in Siberian exile in Stalin's time.
The idea of the route was matured and prepared by the organizer of the hike Liudas Alseika. He corresponded with the authorities of the cities along the route, journalists and like-minded people, urging them to describe in the press and support the march as much as possible. After a couple of years, he collected the information received during the correspondence and took care of various permits. The only one who fully imagined the "titanism" of the march was L.Alseika, and we only said ... Krasnoyarsk.
We left wearing new tracksuits. We had wide-brimmed white hats on our heads - the most fashionable detail of the time. I seem to have left my own somewhere by the Amur River in the Khabaravsk region. Because of the uniform black color, we were called sailors, footballers, even circus artists. Sometimes the question was, aren’t we some kind of exploratory expedition and what kind of salary do we get for our work? For some reason he often confused with Latvians. I don’t remember what called us “tourist artists” and that was probably the most accurate observation.
The further we drove, the more attention we received. Everywhere they agreed with the utmost respect and wished them success in the most sincere words. Gave embraces of outdoor flowers and various gifts: commemorative badges, postcards, landmarks. Tea, milk, boiled potatoes were served. It would be very offensive if we declined the invitation to publish due to lack of time. In Nerčinsk, outside Chita, a local newspaper team served 5 kilograms of fresh meat. In those days, it was a royal gift.
Source: https://en.wikipedia.org/wiki/Liudas_Alseika
Source: https://www.bazinestovykla.lt/dviraciais-is-klaipedos-i-vladivostoka