Camino Lituano – tai 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Šis kelias - tai lietuviškoji Camino de Santiago kelių Ispanijoje versija. Todėl, susiejant Lietuvą, piligrimystę ir Camino de Santiago, kelias pavadintas Camino Lituano.
Kelias prasideda ties Latvijos-Lietuvos siena, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku Lenkijoje.
Camino Lituano keliaujantys piligrimai aplankys bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas. Kelias sužymėtas tradicinėmis geltonomis krypties rodyklėmis bei kriauklėmis.
Camino Lituano GC - tai piligriminio kelio geocachingo versija.
Lobiai daugiausi pasiekiami automobiliu, nors kurie kelio ruožai praeinami tik pėsčiomis!
Sereikių koplyčia - medinė koplyčia pastatyta Sereikiuose 1795 m. vietos gyventojo Juozo Stanislovaičio lėšomis. Pastatas buvo daug kartų remontuotas, todėl keitė išvaizdą. Iš koplytėlės, stovėjusios ant Kryžių kalno, 1936 m. prie Sereikių koplyčios buvo pristatytas priebažnytis – „bobinčius“. Tačiau neilgai trukus po remonto, 1938 m. koplyčia stipriai nukentėjo per gaisrą (buvo paliktas neužgesintas smilkytuvas, sukėlęs gaisrą). Nuostoliai siekė 11 tūkst. litų.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Sereikių žmonės pageidavo, kad šv. Mišias aukotų vietoje gyvenantis kunigas. Kadangi Sereikiai priklausė Lygumų parapijai, tai ir kunigai atvykdavo iš ten. Šiam sumanymui įgyvendinti ūkininkas Normantas žadėjo atiduoti savo žemę (apie 33 ha), tačiau ji buvo kiek toliau nuo koplyčios. Normantas siūlė susikeisti žemėmis su ūkininkais Jurgeliais, kurių apie 22 ha žemės buvo prie pat koplyčios, bet šie užmojai taip ir liko neįgyvendinti.
Sovietmečiu uždarinėjant bažnyčias, tas pats atsitiko ir Sereikiuose – maldos namai buvo uždaryti 1961 m. Tuomet Lygumų klebonas Prosperas Bubnys pasirūpino paimti ir išsaugoti altoriaus paveikslus. Vėliau jie buvo restauruoti, o prasidėjus Atgimimui – grąžinti į seną vietą. Koplyčia buvo vėl atidaryta 1989 m. spalio 8 d. Tada ją pašventino Šiaulių dekanas Kleopas Jakaitis.
1992 m. rugsėjo 19 d. prie kapinių pašventintas lauko akmenų paminklas kaimo tremtinių ir partizanų atminimui. Su kitais į tremtį buvo išvežti ir koplyčios statytojo palikuonys Stanislovaičiai. Minint koplyčios 200 metų sukaktį, 1995 m. liepos 15 d. šalia vartų pastatytas jubiliejinis kryžius.