Plačiai nusidriekę dabartinio Ventos regioninio parko teritorijoje miškai po II pasaulinio karo buvo gana patikima priedanga rezistencijos kovotojams, kurie pasiryžo ginklu pasipriešinti sovietinei okupacinei santvarkai. Vieni siekė atkeršyti už atimtą turtą ir ištremtus ar nužudytus artimuosius, kiti į miškus pasitraukė vengdami tarnauti sovietinėje armijoje, dar kiti tikėjosi, jog Amerika bei kitos Vakarų šalys sugrąžins Lietuvą į demokratinių valstybių šeimą. Dažnam pasipiktinimą ir neapykantą kėlė kraštą okupavusios kariuomenės ir sovietinio saugumo teroras, savivaliavimas. Tad kovotojų gretose buvo ir nepriklausomos Lietuvos kariškių, ir hitlerinės okupacijos meto buvusių pareigūnų, ir nepatyrusių jaunuolių, idealistų, neturėjusių kovų patirties ir žinių. Šiose apylinkėse nuo pat 1944 metų rudens veikė daug nedidelių ir gausesnių būrių, kurie palaikė ryšius, siekė vienyti jėgas didesniems žygiams. Ventos upė ilgainiui tapo lyg ir takoskyra, dalijusia dviejų stambių rezistencijos kovotojų apygardų kontroliuojamas teritorijas. Dešiniajame Ventos krante, nuo Papilės į šiaurę bei rytus nusidriekusiuose miškuose, bazavosi ir šias teritorijas kontroliavo Prisikėlimo apygardos partizanai, o kairiajame krante prasidėjo Žemaičių apygardos teritorija, aprėpusi beveik visą kalvotąją Žemaitiją. Buvusiame Užpelkių kaime partizanų žūties vietą žymi pastatyta angelo skulptūra bei paminklinis akmuo.