Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1952 m. buvo Sovietų Sąjungos aukščiausios vadovybės nutarimais vykdytos masinės okupuotos Lietuvos Respublikos gyventojų deportacijos į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Civilių gyventojų trėmimais siekta numalšinti pasipriešinimą sovietizacijai.
Iš viso daugiausia į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą buvo deportuoti mažiausiai 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, 70 proc. iš jų moterys ir vaikai. Tarp tremtinių buvo iš apie 4500 Lietuvos lenkų.
Dar apie 150-156 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp jų politiniai kaliniai ir Lietuvos partizanai, buvo įkalinta priverčiamojo darbo stovyklose GULAGe.
Lietuvos gyventojų areštai ir trėmimai prasidėjo 1940 m., iškart po Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Nuo 1941 m. birželio 14 d. iki 22 d. vykdyta viena didžiausių masinio trėmimo programų Lietuvos istorijoje – per keletą dienų iš Lietuvos išvežta apie 18 000 gyventojų. Būtent iš šios trėmimų bangos į Lietuvą grįžo 33,59 proc. ištremtųjų; 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, o beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas.
Tremtyje išgyveno daugiau kaip du trečdaliai tremtinių, o iki 1960 m. apie 80 tūkst. sugrįžo į Lietuvą. Paskutiniesiems tremtiniams į Lietuvą leista grįžti 1963 m. Panašūs gyventojų trėmimai vyko Latvijoje, Estijoje ir kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Pagerbiant trėmimų aukas birželio 14 d. Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena.