Povilas Matulionis Lietuvos miškininkas, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas.
Nepriklausomoje Lietuvoje valdžios kviestas, pradėjo sunkų Lietuvos miškų administracijos tvarkymą. 1918–1921 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi, 1919–1924 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras.
Įkūrė pirmąją Lietuvoje žuvų perkylą, su T. Ivanausku steigė gamtos tyrimo stotį, vaikai mokėsi iš jo parengto Lietuvos žemėlapio, jis pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, todėl laikomas miško tipologijos pradininku. 1921 m. drauge su Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais šviesuoliais įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją.
Pasitraukęs iš viceministro posto, iš Respublikos Prezidento A. Stulginskio 1924 m. sausio 7 d. gavo padėkos reskriptą už aktyvų darbą tvarkant Lietuvos miškus. „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“ už šiuos P. Matulionio žodžius P. Dovydaitis jį yra vadinęs romantiku.
Du kartus buvo kviestas užimti žemės ūkio ministro vietą, bet tokios garbės abu kartus atsisakė. Lietuvos universitete buvo Aukštųjų Mokslų draugijos pirmininkas ir 1923 m. sausio 20 d. vienbalsiai buvo išrinktas gamtos matematikos fakulteto ordinariniu profesoriumi, miškininkystės katedrai. Nuo 1921 m. rudens trejus metus traukiniu atvykdavo į Dotnuvos žemės ūkio technikumą – čia skaitė miškininkystės disciplinas, vadovavo praktikos darbams.
1924 m. Dotnuvoje kuriantis Žemės ūkio akademijai, tų pačių metų rugsėjo 23 d. prezidento ir ž. ū. ministro aktu buvo paskirtas LŽŪA ord. profesoriumi, o kitą dieną Akademijos profesorių taryba jį išrenka pirmuoju rektoriumi ir miškotvarkos katedros vedėju. Jam buvo skirtas labai sunkus darbas kurti, organizuoti antrąją aukštąją mokyklą Lietuvoje.
„Jo nudirbtų darbų Lietuvai ir tautai kalnai, jo Tėvynės meilė, jo paprastumas ir gera širdis, senyvas amžius ir ankstyvesniais nuopelnais įgyta visuomenėje pagarba buvo naujai besikuriančiai akademijai labai reikalinga.“ (J. Tonkūnas). P. Matulionis buvo labai mylimas Akademijos studentų, mėgęs pajuokauti, tinkamu momentu pritaikydavęs anekdotą ar aforizmą.
Sunkias ir atsakingas LŽŪA rektoriaus pareigas ėjo iki 1929 m. sausio 1 d., pasitraukė iš pareigų ir atsisveikinęs su Dotnuva persikėlė gyventi į savo gimtinę – Kupiškį. Iš čia, varginamas gilios senatvės ir sunkios ligos, rudeniop persikėlė į Aleksandrijos dvarą, netoli Šiaulių, pas savo dukterį M. Janavičienę.
Čia gyvendamas, susirgo plaučių uždegimu ir 1932 m. kovo 15 d. mirė. Palydėti į amžinąją ramybę Lietuvos miškų tėvą, pirmąjį Žemės ūkio akademijos Rektorių, didžios ir kilnios širdies žmogų, susirinko didelis būrys buvusių bendradarbių, draugų ir daug Akademijos studentijos.
Taip pat šiame name jis ir gyveno, dabar tai yra saugomas valstybės objektas.