Santuokų rūmai

Buvusių Evangelikų liuteronų kapinių vietoje 1974 metais architektų komanda, vadovaujama architekto Gedimino Baravyko,  sukūrė išskirtinės architektūros pastatą. Tai pirmasis Lietuvoje objektas nebažnytinėms santuokoms ir vardynoms įregistruoti, kuris išsiskyrė architektūriniu sprendimu. 

(Santuokų rūmai 1975 metais.)

Pritaikyta procesijoms, pabrėžtinai ašinė pastato erdvinė kompozicija prasideda iškilmingais laiptais, vedančiais į apeigoms skirtą antrą aukštą. Pastato pirmasis aukštas buvo skirtas administracinėms reikmėms, čia įkurdintas Vilniaus civilinės metrikacijos skyrius, jo archyvas, taip pat respublikinis civilinės metrikacijos archyvas, fotolabaratorija ir pagalbinės patalpos.

(Santuokų rūmų planas iš leidinio „Statyba ir architektūra“, 1975.)

(Vidaus fragmentas - santuokų surašymo salė, stalas. V. Petrulio nuotr., 2015 m.)

Interjere vyrauja dviejų tipų erdvė: vertikali, gan uždara ir aukšta, skirta oficialių apeigų salėms... Ir horizontali, atvira, jaukesnio mastelio fojė, skirta finalinei šventiškai eisenai. Dekoras subtilus: vienspalvės šviesios vertikalių linijų faktūros tinko sienos, derinamos su tekstilininkės Zinaidos Kalpokovaitės-Vogelienės gobelenais ir architekto Eugenijaus Gūzo projektuotais baldais. Puošnumo erdvei suteikia vitražai, kurių autorius dailininkas Konstantinas Šatrūnas. Rūmų vidaus struktūra atsispindi eksterjere. Objekto tūris sudėliotas iš atskirų plastiškų, įvairaus dydžio, vertikalių elementų, kurie sujungti stiklo intarpais, siejančiais interjerą su parko erdvėmis. Rūmų kūrėjams 1976 m. įteikta SSRS Ministrų Tarybos premija. Iki šiol beveik nepakitęs rūmų interjeras bei išorė suteikia galimybę susipažinti su vienu įdomiausių XX a. antros pusės Vilniaus pastatų. Daugybei vilniečių šie rūmai tapo gyvenimo prisiminimų dalimi – Vilniaus santuokų rūmuose iki šiol registruojamos civilinės santuokos.
 

Liuteronų sodas (buvusios kapinės)

Į šiaurę nuo Santuokų rūmų - parkas, kuris kadaise buvo kapinėmis. 1806 m. žemės sklypą kapinėms nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfridas Hahnas. Laidoti šiose kapinėse pradėta 1809 m. Iš pradžių kapinės buvo skirtos tik evangelikams liuteronams, o nuo 1830 m. ir evangelikams reformatams (kalvinistams). 1819 m. kapinės buvo aptvertos aukšta mūro tvora, įrengti geležiniai vartai, o abipus jų pastatyti nedideli namukai, kuriuose gyveno duobkasiai, iš rinkliavų išlaikomi elgetos ir invalidai.

(Centrinės evangelikų kapinių koplyčios pietinis fasadas ir šalia stovėję antkapiniai paminklai, XIX a. pr.)

Kapinės uždarytos 1958 m., likviduojant kapinių dalį, kurioje turėjo būti statomi Profsąjungos kultūros rūmai. Dabar šie rūmai, buvę šiaurinėje parko pusėje, jau nugriauti. 1962 m. nuspręsta visiškai likviduoti Evangelikų kapines, jas paverčiant parku. Vilniaus visuomenė ir inteligentija rinko parašus dėl kapinių išsaugojimo. Tik nedaugelio asmenų antkapiniai paminklai buvo perkelti į kitas kapines. 1972 m., prieš pradedant statyti Santuokų rūmus, sunaikinti dar išlikusios kapinių pietinės dalies kapai ir antkapiai. Nugriauta K. Šildhauzo koplyčia-mauzoliejus. Išliko tik F. Niškovskio koplyčia-mauzoliejus ir kapinių rytinės tvoros fragmentas.

(Išlikusi F. Niškovskio koplyčia-mauzoliejus.)

Marriage palace

In 1974, a team of architects, led by architect Gediminas Baravykas, created a building of exceptional architecture on the site of the former Evangelical Lutheran cemetery. This is the first building in Lithuania for the registration of non-ecclesiastical marriages and denominations, which was distinguished by an architectural solution.

(Marriage palace in 1975.)

Adapted to the processions, the axial spatial composition of the building begins with a grand staircase leading to the second floor dedicated to the ceremonies. The first floor of the building was intended for administrative purposes, the Vilnius Civil Registration Office, its archive, as well as the Republican Civil Registration Archive, a photo laboratory and auxiliary premises.

(Interior plan of the Marriage palace.)

(Interior fragment - marriage hall, ceremonial table. Photo by V. Petrulis in 2015.)

The interior is dominated by two types of space: vertical, quite closed and high, for formal ceremonial halls... And a horizontal, open, more cozy lobby for the final festive procession. The decor is delicate: one-color light plaster walls with a texture of vertical lines, combined with tapestries by textile artist Zinaida Kalpokovaitė-Vogelienė and furniture designed by architect Eugenijus Gūzas. The space is decorated with stained glass by the artist Konstantinas Šatrūnas. The internal structure of the palace is reflected in the exterior. The volume of the building is composed of separate plastic, vertical elements, which are connected by glass inserts connecting the interior with the park spaces. The architects of the Palace were awarded the prize of the USSR Council of Ministers in 1976. The almost unchanged interior and exterior of the palace provide an opportunity to get acquainted with one of the most interesting Vilnius buildings of the 20th century second half. For many Vilnius residents, this palace has become a part of their memories - civil marriages are still registered at the Vilnius Marriage Palace.
 

Lutheran Garden (former cemetery)

To the north of the Marriage Palace is a park that was once a cemetery. 1806 Gotfrid Hahn, a member of the Vilnius City Council, bought the land plot for the cemetery. Burial in this cemetery began in 1809. Initially, the cemetery was dedicated only to Evangelical Lutherans, and from 1830 onwards also for the Evangelical Reformed (Calvinists). In 1819 the cemetery was surrounded by a high masonry fence, iron gates were installed, and small houses were built on either side of them, where pit diggers lived, beggars and the disabled were kept from tolls.

(The southern facade of the Evangelical Cemetery Chapel, front gates and the adjacent tombstones, some time in 18th century begining.)

The cemetery was closed in 1958, liquidating the part of the cemetery where the Trade Union Palace was to be built. Now this palace, which was on the north side of the park, has already been demolished. 1962 it was decided to completely liquidate the Evangelical cemetery, turning it into a park. Vilnius society and intelligentsia collected signatures on the preservation of the cemetery. Only a few people's tombstones were moved to other cemeteries. In 1972, before the construction of the Marriage Palace began, the graves and tombstones of the remaining southern part of the cemetery were destroyed. The chapel-mausoleum of K. Schildhaus was demolished. Only the chapel-mausoleum of F. Niškovskis and a fragment of the eastern fence of the cemetery have survived.

(The surviving chapel-mausoleum of F. Niškovskis.)