Įvadas
Šiuo metu Žemėje išlikusios tik dvi dramblių rūšys – indinis (Elephas maximus) ir už jį šiek tiek stambesnis – afrikinis (Doxodonta africana). Abi rūšys – tai tik skurdi kadaise gausios straublinių giminės, susiformavusios Afrikoje, liekana. Drambliai plito į Europą ir Aziją, o dar vėliau net į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Deja, iki mūsų dienų jie išliko tik Afrikoje ir pietinėje Azijoje, o kitose vietose galutinai išnyko. Mamutas (Mammuthus primigenius)– indiniam drambliui artimiausias straublinių atstovas, gyvenęs priešistorinio žmogaus laikais, Europoje pasirodė prieš 200 tūkst. m. Jo kūnas buvo prisitaikęs gyventi atšiauriomis sąlygomis, apaugęs ilgais plaukais. Prieš 20 tūkst. m. mamutai jau gausiai gyveno ne tik beveik visoje Europoje ir šiaurinėje Azijoje, bet ir didžiojoje Šiaurės Amerikos dalyje. Jeigu jiems, panašiai kaip afrikiniams drambliams, pramisti buvo reikalingas vidutiniškai 5 km² plotas, tai vien Europoje mamutų galėjo ganytis iki 500 000, o Lietuvos teritorijoje – bent keli tūkstančiai. Apie jų gausą galima spręsti ir pagal Šiaurės rytų Sibire gyvenusių mamutų radinius, kurie įdomūs ne tik mokslininkams, bet ir išskirtinės jų kūno dalies – durklų („ilčių“) pardavėjams. Įšalę į podirvio ledą, čia mamutai nepažeisti puikiai išsilaikė iki mūsų dienų, o jų durklai dar neseniai buvo eksportuojami ir naudojami kaip ir dramblio kaulas. Nuo XVII a. vid. iki XIX a. pab. Sibire rasta apie 20 000 porų šių milžinų „ilčių“, o tai leidžia numanyti apie mamutų gausą šiose teritorijose.
Ne taip seniai buvo manoma, kad Europos ir šiaurinės Azijos teritorijoje mamutai išnyko prieš 12,000 BP. Paskutiniai duomenys, gauti analizuojant mamutų liekanas, rastas Estijos ir Rusijos teritorijose, gali koreguoti šią hipotezę. Daugelio autorių duomenimis, analizuojant mamutų kaukolių ir dantų fragmentus nustatyta, kad Europoje iki ankstyvojo Pleistoceno pabaigos gyveno Mamuthus meridionalis (nuo 2,6 iki 0,7 milijono metų), nuo vidurinio Pleistoceno - Mammuthus trogontherii (nuo 0,7 iki 0,5 milijono metų) ir vėlyvuoju Pleistocenu, nuo 0,13 iki 0,01 milijono metų, gyveno gauruotasis mamutas - Mammuthus primigenius. Ištyrus Suomijos teritorijoje iškastus mamutus (Mammuthus primigenius Blumenbach) bei atlikus 9 mamutų skeleto dalių radiokarbono analizę ir gavus naujas datas, keičiasi tam tikros faunos dalies vaizdas vėlyvuoju Weichselian periodu (24,000-10,000 m. riba). Paskutiniai Puurmani (Estija) vietovėje rastų pavyzdžių datavimai parodė, kad mamutai gyveno šiame regione vėlyvojo Pleistoceno - ankstyvojo Holoceno sandūroje.
Vilniaus mamutas
Rastas 1957 metų vasarą Vilniuje, Antakalnyje, Smėlio gatvėje. Liepos mėnesio pabaigoje šioje gatvėje tiesdami kanalizaciją 3.5 m gilumoje susidūrė su stambiais gyvūno kaulais. Juos pamatė darbų vykdytojas V. Klimovičius ir apie tai pranešė tuometinei Mokslų akademijai. Mokslininkams nustačius, kad tai yra mamuto kojos kaulų fosilinės liekanos, buvo nutarta atlikti kasinėjimus ir paieškoti kitų kaulų. Kasinėjo nuo rugpjūčio 1 iki 15 d. Be mokslininkų prie atkasimo darbų dirbo 6–8 darbininkai, ekskavatorius ir buldozeris. Rugpjūčio 5 d. 4 m gylyje buvo rasti du mamuto durklai („iltys“). Pamatais jie gulėjo vienas ant kito, smaigaliais buvo nukrypę į pietvakarius. Kasinėjimų duobę praplėtus iki 8 m pločio ir 12 m ilgio, dar buvo rastas apatinis žandikaulis, stuburo narelis, priekinė dešinioji ir užpakalinė dešinioji koja. Kitų kaulų nerasta. Radinį tyrė Istorijos instituto darbuotojai-archeologai A. Jankevičienė, V. Urbonavičius ir P. Kulikauskas, Vilniaus universiteto – zoologas vyr. dėst. A. Mačionis, geografas geomorfologas doc. A. Basalykas, geologai: prof. J.Dalinkevičius, vyr. dėst. J. Paškevičius, vyr. dėst. S. Žeiba, V. Mikaila, asp. P. Vaitiekūnas ir kt.
1 pav. Mamuto radvietės vaizdas, 1957 m. rugpjūčio 5 d. VU Geologijos muziejaus archyvo nuotr.
Užbaigus kasinėjimus, mamuto skeleto liekanos rugpjūčio 15 d. buvo iš duobės išimtos ir pristatytos į tuometinės Mokslų akademijos Biologijos instituto Zoologijos muziejų Kaune.
Neblogai išlikusi ir dešinioji užpakalinė galūnė. Rastieji jos kaulai nesužaloti. Šlaunikaulio (femor) ilgis 115.8 cm. Yra abu blauzdos kaulai, iš jų blauzdikaulis (tibia) turi 66.8 cm ilgio. Kelio sąnaryje išlikusi girnelė (patella). Pėdos sudėtyje, kaip ir dešiniojoje plaštakoje, irgi yra nemaža trūkumų. Gerai išlikęs tik tas jos šonas, kuris buvo atkreiptas į gruntą ir tuo būdu apsaugotas nuo ardymo. Čiurnos sudėtyje išlikęs šokikaulis (talus), kulnikaulis (calcaneus), kubas (cuboideum) ir antrasis pleištukas (tarsale II). Išlikę IV ir V pirštai, pradedant padikauliais (metatarsalia) ir baigiant falangomis, kurių yra po dvi kiekvienam pirštui. Iš šios pėdos liko neidentifikuotos dar trys falangos, kurios priklauso trūkstamiems pirštams. Kairiosios užpakalinės kojos išlikę tik pėdos kaulai: II ir III padikauliai ir IV piršto pirmoji falanga. Būdinga, kad šių kaulų padėtis kitų skeleto dalių atžvilgiu irgi yra visiškai normali.
Išvaizda
Vilniaus mamutas buvo senas gyvūnas. Skeleto aukštis ties ketera galėjo būti apie 3.20 m. Apie tokį jo dydį galima spręsti iš rastųjų galūnių ilgio ir iš peties bei klubo sąnarių tarpusavio atstumo. Ištiesta priekinė galūnė yra apie 200 cm ilgio. Būdinga, kad rastuose kauluose atstumas tarp petikaulio galvutės vidurio ir šlaunikaulio galvutės vidurio yra kaip tik tokio dydžio, koks jis galėjo būti ir šiam gyvūnui dar gyvam esant, būtent lygiai 240 cm. Palyginus Vilniaus mamuto skeleto fosilines liekanas su gerai išlikusių Sibire rastų mamutų (ypač Beriozovkos, Taimyro ir kt.) skeletais bei mumijomis galima teigti, kad Vilniaus mamutas gyvas turėjo būti apie 4.5 m ūgio pavasario ir apie 5–5.5 metro ūgio rudens sezono metu. Mamutai kaupdavo savo keterose atsargas žiemai, todėl dydis skirtingais metų laikais skirdavosi. Gyvas jis turėjo sverti apie 8 tonas. Pagal apatiniame žandikaulyje rastų dantų nusidėvėjimo laipsnį galima teigti, kad Vilniaus mamutas buvo vyresnis nei 70 metų. Mirė natūralia mirtimi atsigulęs ant dešinio šono.
3 pav. Vilniaus mamuto 'durklų' fragmentas 1957m rgpjūčio 5d.
Vilniaus mamuto palaidojimo geologinės sąlygos
Šio reto radinio amžiaus, palaidojimo sąlygų ir kitų su juo susijusių klausimų išryškinimui didelę reikšmę turi Neries upės slėnio, kuriame jis buvo rastas, tyrimai. Tikrasis Neries slėnis pradėjo vystytis ledynui galutinai pasitraukus iš Vilniaus teritorijos. Šio ledyno tirpsmo vandenys sudarė vandeningą upę. Ji tekėjo pro Vilnių 130 m absoliutiniame aukštyje, Vokės-Merkio-Nemuno vidurupių slėniu į pietinę Baltijos jūros dalį, kur pradėjo formuotis didelis užtvenktinis, vadinamasis Baltijos ledyninis ežeras. Šioje pirmojoje Neries upės vystymosi fazėje, matyti, susidarė VI (penktoji viršsalpinė), 40 m aukščiau dabartinio Neries vandens lygio esanti terasa. Ledynams atsitraukus dar toliau į šiaurę, Neries upė sutrumpino ankstyvesnę savo tekėjimo vagą, prasiverždama pro Baltijos aukštumas, ir įgavo dabartinę savo tekėjimo kryptį. Nuo čia prasidėjo antroji Neries slėnio vystymosi fazė, kurios metu susidarė V (ketvirtosios viršsalpinės), 30–35 m reliatyvaus aukščio terasos paviršius. Trečioji Neries upės vystymosi fazė Vilniaus apylinkėse susijusi su tuo metu vykusiais žemės plutos iškilimais. Po šių iškilimų Neries slėnis smarkiai įsigraužė ir sudarė IV (trečiosios viršsalpinės), 20–25 m, ir III (antrosios viršsalpinės), 13–18 m terasų paviršiai. Pastarosios terasos nuosėdose ir buvo rastos mamuto liekanos. Šios terasos visapusiški tyrimai ir atsako į daugelį mus dominančių klausimų. Minimoji terasa Vilniaus miesto teritorijos reljefe yra gana reikšminga, joje įsikūręs Antakalnio rajonas. Mamuto radimvietės teritorijoje ji sudaro apie 700 m pločio juostą. Jos paviršius, kaip ir aukščiau esančios IV terasos, nėra horizontalus, bet pasviręs upės vagos link. Šiame rajone daryti gręžiniai ir kasinėjimų duobės pjūvis atskleidė šios terasos geologinę struktūrą. Terasos pagrindą sudaro ledyninės kilmės nuosėdinės uolienos – moreninis priemolis. Šioje vietoje jis slūgso 12 m gylyje. Šis pagrindas, kuris pastaruoju metu yra žymiai aukščiau už dabartinį upės lygį, anuomet sudarė Neries vagos dugną. Vagai įsirėžiant ir stumdantis į šonus, iš pradžių susiklojo žvyras, kurio storis čia siekia apie 7 m. Šio sluoksnio kraige, t. y. 3.5 m gylyje (104.6 m virš jūros lygio), kaip tik ir buvo aptikti mamuto skeleto fragmentai. Šį žvyrą iš viršaus dengia iki 2 m storio smėlingos nuosėdos. Šios nuosėdos, matyti, susidarė upei periodiškai patvinstant, ypač liūčių metu. Tada ji išsiliedavo iš krantų, o jai nusekus, palikdavo smėlingos-dumblingos sąnašos, kurios ir sudaro vadinamąjį salpinį aliuvį. Šios terasos pjūvis užsibaigia iki 1.4 m storio proliuvinėmis sąnašomis, kurias suklojo tuometinės, dabartiniu metu neveiklios erozinės griovos. Įdomu tai, kad mamuto liekanos buvo rastos riboje tarp vaginio ir aukščiau slūgsančio salpinio aliuvio. Toje vietoje kaip tik ryškus sedimentacijos sąlygų pasikeitimas. Savotiškus užutekius, matyti, sudarydavo proliuvinės sąnašos, kurios mažų deltų pavidalu įsiterpdavo į vagą. Kol sunyko 8 tonas svėrusio mamuto minkštieji audiniai, dešinė kūno pusė įsispaudė į purias nuosėdines uolienas tiek, kad potvynių vandenų įtakoje toliau kintant sedimentacijos sąlygoms, kairios pusės skeleto dalis buvo pašalinta, o dešinioji dar labiau užnešta – palaidota. Po to sekė dar dvi – IV ir V Neries upės vystymosi fazės, palikusios žymiai jaunesnes, pirmąją viršsalpinę, 8–10 m storio, ir salpinę, terasas.
4 pav. Vilniaus mamuto radimvietės geologinės sąlygos
Vilniaus mamuto dabartis
Vilniaus mamutas didžiausias ir pilniausias Lietuvoje ir visame Baltijos regione rastas skeletas. Mamutas , kuris žuvo ir buvo palaidotas po smėliu pirminėje savo padėtyje (lot. in situ). Visi ankstesni radiniai buvo ledyno ir vandens srovių judinti, ardyti, pernešti ir palaidoti toli nuo savo žūties vietų. Taip pat šis radinys yra jauniausios arba paskutinės mamutų rūšies Mammuthus primigenius atstovas gyvenęs poledynmetyje prieš 13 800 m. Kiti Lietuvos radiniai gerokai senesni – prieš 40 tūkst. ir daugiau metų gyvenusių mamutų kaulai (seniausias radinys datuotas apie 50 tūkst. m. prieš dabartį BP (angl. before present, BP). Na, o sprendžiant iš labai nudilusių apatinio žandikaulio dantų, nustatyta, kad rasto mamuto biologinis amžius galėjo būti apie 70 m. Didžioji dalis atkasto Vilniaus mamuto skeleto – apatinis žandikaulis ir abu viršutiniai priekiniai dantys – kandžiai (durklai) bei kojų kaulai saugoma Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Apatinio žandikaulio plotis (matuojant nuo vieno sąnario iki kito) yra apie 50 cm. Jame buvo pora krūminių dantų, kurių trinamojo paviršiaus ilgis atitinkamai 15 ir 14 cm, o plotis – 8,4 ir 7,9 cm. Atliekant šiuolaikinių dramblių tyrimus nustatytas įdomus faktas – dančiui nusidėvėjus, jį pakeičia naujas ir šis procesas gali kartotis net šešis kartus.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Introduction
There are currently only two species of elephant left on Earth - the Indian elephant (Elephas maximus) and the slightly larger African elephant (Doxodonta africana). Both species are a meagre remnant of the once-abundant elephant family that originated in Africa. Elephants spread to Europe and Asia, and later even to North and South America. Unfortunately, they have survived only in Africa and southern Asia, and have become extinct elsewhere. The mammoth (Mammuthus primigenius), the closest member of the elephant family to the Indian elephant, lived in prehistoric times and appeared in Europe around 200 000 years ago. Its body was adapted to harsh conditions and it was covered in long hair. By 20 000 years ago, mammoths were already abundant not only in most of Europe and northern Asia, but also in most of North America. If, like African elephants, they needed an average area of 5 km² to breed, mammoths could have grazed up to 500,000 in Europe alone, and at least several thousand in Lithuania. The abundance of mammoths can also be gauged from the mammoths found in north-eastern Siberia, which are not only of interest to scientists, but also to sellers of the mammoth's distinctive body part, the dagger ("tusk"). Frozen into the subsoil ice, the mammoths have survived here intact, and their daggers were until recently exported and used like ivory. From the mid-17th to the end of the 19th century around 20 000 pairs of these giant 'tusks' were found in Siberia suggesting that mammoths were abundant in these territories.
Not so long ago, mammoths were thought to have become extinct in Europe and northern Asia around 12,000 BP. Recent data from the analysis of mammoth remains found in Estonia and Russia may correct this hypothesis. According to the data of many authors, the analysis of mammoth skulls and tooth fragments has shown that Europe was inhabited by Mammuthus meridionalis until the end of the Early Pleistocene (2.6 to 0.7 million years ago), by Mammuthus trogontherii from the Middle Pleistocene onwards (0.7 to 0.5 million years ago), and by Mammuthus primigenius, the Hooded Mammoth, during the late Pleistocene, from 0.13 to 0.01 million years ago. The study of mammoths (Mammuthus primigenius Blumenbach) excavated in Finland and the radiocarbon analysis of 9 mammoth skeletal parts, together with new dates, change the picture of a part of the fauna in the late Weichselian period (24,000-10,000 years). Recent dating of samples from Puurmani (Estonia) has shown that mammoths lived in the region at the turn of the Late Pleistocene-Early Holocene.
Vilnius Mammoth
Found in the summer of 1957 in Vilnius, Antakalnis, Smėlio street. At the end of July, during the construction of a sewer 3.5 m deep in this street, they came across the large bones of an animal. The contractor, V. Klimovičius, saw them and reported them to the then Academy of Sciences. When the scientists found that these were the fossil remains of mammoth leg bones, it was decided to excavate and search for other bones. The excavation took place from 1 to 15 August. In addition to the scientists, the excavation was carried out by 6-8 workers, an excavator and a bulldozer. On 5 August, two mammoth daggers ("tusks") were found at a depth of 4 m. They were lying on top of each other with their points pointing to the south-west. The excavation pit was enlarged to a width of 8 m and a length of 12 m, and a mandible, a vertebral column, a right front leg and a right hind leg were found. No other bones were found. The find was examined by the Institute of History staff archaeologists A. Jankevičienė, V. Urbonavičius and P. Kulikauskas, and by the senior lecturer at Vilnius University - zoologist A. Jankevičienė, V. Urbonavičius and P. Kulikauskas. A. Mačionis, geographer, geomorphologist, doc. A. Basalykas, geologists: prof. J. Paškevičius, senior lecturer. S. Žeiba, V. Mikaila, asp. P. Vaitiekūnas, etc.
1 pic. View of the mammoth site, 5 August 1957. Photo from the VU Geological Museum archive.
After the excavations were completed, the skeletal remains of the mammoth were removed from the pit on 15 August and delivered to the Zoological Museum of the Institute of Biology of the then Academy of Sciences in Kaunas.
2 pic. Diagram of the location of the mammoth bones at the site 1957
The right hind limb is also well preserved. The bones found are intact. The femur is 115,8 cm long. Both tibias are present, of which the tibia is 66,8 cm long. There is a preserved patella bone at the knee joint. The foot, like the right hand, has a number of defects. Only the side of the foot that was dug into the ground to protect it from destruction is well preserved. The ankle preserves the bones of the calcaneus, the calcaneus, the cuboideum and the second wedge (tarsale II). The fingers IV and V, from the metatarsals to the phalanges, are preserved, with two fingers per toe. Three phalanges of this foot remain unidentified and belong to the missing toes. Only the bones of the left hind foot are preserved: the second and third metatarsals and the first phalanx of toe IV. Characteristically, the position of these bones in relation to the rest of the skeleton is also completely normal.
Appearance
The Vilnius mammoth was an old animal. The skeleton's height at the crest may have been about 3.20 m. This size can be inferred from the length of the limbs and the distance between the shoulder and hip joints. The extended forelimb is about 200 cm long. It is characteristic that in the bones found, the distance between the centre of the humeral head and the centre of the femoral head is exactly the same as it could have been in the animal's lifetime, namely exactly 240 cm. A comparison of the fossil skeletal remains of the Vilnius mammoth with the skeletons and mummies of well-preserved mammoths found in Siberia (especially Beriozovka, Taimyr, etc.) suggests that the Vilnius mammoth must have been about 4.5 m tall in the spring season and 5-5.5 m tall in the autumn season when it lived. Mammoths stored their crests for the winter, so size varied from season to season. It must have weighed about 8 tonnes when alive. The degree of wear on the teeth found in the lower jaw suggests that the Vilnius Mammoth was over 70 years old. It died of natural causes lying on its right side.
3 pic. A fragment of the 'dagger' of the Vilnius mammoth on 5 August 1957.
Geological conditions for the burial of the Vilnius Mammoth
Research in the Neris River valley, where it was found, is of great importance for the elucidation of the age of this rare find, the conditions of its burial, and other related issues. The actual valley of the Neris began to develop after the glacier finally retreated from the territory of Vilnius. The meltwater from this glacier formed a watery river. It flowed past Vilnius at an absolute altitude of 130 m, down the middle valley of the Vokė-Merkis-Nemunas rivers, into the southern part of the Baltic Sea, where a large dam, the so-called Baltic Glacial Lake, began to form. In this first phase of the development of the River Neris, Terrace VI (the fifth supra-salpine terrace), 40 m above the present water level of the Neris, appears to have been formed. As the glaciers retreated further north, the Neris River shortened its earlier course, breaking through the Baltic highlands and taking its present course. From here, the second phase of the development of the Neris valley began, with the formation of the surface of the V (fourth supra-salpine) terrace with a relative height of 30-35 m. The third phase of the development of the River Neris in the vicinity of Vilnius is linked to the crustal uplift that took place at that time. Following these upheavals, the Neris valley was deeply eroded and formed terrace surfaces IV (third supra-salpine), 20-25 m, and III (second supra-salpine), 13-18 m. Mammoth remains were found in the sediments of the latter terrace. A comprehensive study of this terrace answers many of our questions. The minimum terrace is quite significant in the terrain of the Vilnius urban area, as it is located in the Antakalnis district. It forms a strip about 700 m wide in the area of the mammoth site. Its surface, like that of Terrace IV above, is not horizontal, but slopes towards the river bed. Drilling in this area and the excavation pit section have revealed the geological structure of this terrace. The terrace is underlain by sedimentary rocks of glacial origin - moraine loam. It lies at a depth of 12 m in this area. This bedrock, which has recently been much higher than the current river level, once formed the bed of the Neris riverbed. As the furrow was cut and pushed sideways, the gravel, which is about 7 m thick here, was initially deposited. It was at the crest of this layer, i.e. at a depth of 3.5 m (104.6 m) above sea level, that fragments of a mammoth skeleton were discovered. This gravel is overlain by sandy sediments up to 2 m thick. This sediment appears to have been deposited by the periodic swelling of the river, particularly during heavy rainfall. It then spilled out of the banks and, as it receded, left behind the sandy-silty deposits that make up the 'floodplain alluvium'. The section of this terrace ends in a proluvial deposit up to 1.4 m thick, which was laid down by erosive gullies that were then inactive and are now inactive. Interestingly, mammoth remains were found in the boundary between the furrow and the overlying alluvium. This is precisely the place where the change in sedimentary conditions is striking. The proluvial deposits were apparently formed by small deltas in the form of small deltas that cut into the channel. By the time the soft tissues of the mammoth, which weighed 8 tonnes, had decayed, the right side of the body had become embedded in the loose sedimentary rocks, so much so that, as sedimentation conditions continued to change under the influence of the floodwaters, the skeletal part of the left side of the mammoth was removed, while that of the right side, which had been further buried. This was followed by two more phases of development, Phases IV and V of the Neris River, which left much younger terraces, the first supra-alpine, 8-10 m thick, and the floodplain.
4 pic. Geological conditions of the Vilnius Mammoth Site
Geological diagram of the Neris River terrace III (second suprasalpine), where mammoth remains were found.
1- Mammoth site; 2 - Proluvial and Deleuvial deposits; 3 - Alluvium; 4 - Alluvium in the furrow; 5 - Morainic loam underlying the terrace;
6- moraine loam and sand with aleurite interbeds; 7- trolley park. (3,4-Alluvial deposits; 5-Postglacial deposits; 6-Recent glacial deposits
The present of Vilnius Mammoth
The Vilnius mammoth is the largest and most complete skeleton found in Lithuania and the entire Baltic region. A mammoth that died and was buried under the sand in its original position (Latin: in situ). All previous finds have been moved, disrupted, transported and buried far from their death sites by glacial and water currents. The other Lithuanian finds are much older, with mammoth bones from mammoths that lived 40 000 years ago or more (the oldest is dated to around 50 000 years before present (BP)). Most of the unearthed skeleton of the Vilnius mammoth - the lower jaw and the two upper front teeth - the incisors (daggers) and the leg bones - is stored in the Kaunas Tadas Ivanauskas Zoological Museum. The width of the lower jaw (measured from one joint to the other) is about 50 cm. It had a pair of molars with a length of 15 and 14 cm and a width of 8,4 and 7,9 cm respectively. An interesting fact that emerged from the study of modern elephants is that when a tooth wears out, it is replaced by a new tooth, a process that can be repeated up to six times.
5 pic. Mammoth tooth VU geological museum Vilnius
Text to English translated via https://www.deepl.com
Klausimai
In order to log this EarthCache, you must answer to the following questions, send the answers via Message Center. Please no answers in your log.
1 ) Nuotrauka iš radimo vietos arba VU geologijos muziejaus (neprivaloma) // Picture from Vu geology museum or from site (optional)
2) Dėl ko numirė mamutas? // What caused mammoth death?
3) Kokiame gylyje ir kokiam grunte rastas mamutas ? // In which depth and soil type mammoth have been found?
4) Kiek dramblių rūšių gyvena dabar? // How many species of elephants live now?
ps: Jei neatsakau į laišką - visi atsakymai teisingi // If I don't respond to an email, then all answers are correct.