Parko plotas – 101,3 ha - tai maždaug atitinka 140 futbolo aikščių plotui. Iš jų medynai – 60 ha, pievos – 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai – 1,16 ha. Parkui priklausantys pliažai ir parkai jūros pakrante driekiasi 1,5 km. Parko teritorijoje įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi 18 km[1].
Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų.
Peizažinio plano parko projektą grafų Tiškevičių užsakymu XIX a. pabaigoje sukūrė garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė[2] kartu su sūnumi Renė ir belgų sodininku Buisenu de Kulonu (Buyssen de Coulon).
Peizažinio plano parko projektą grafų Tiškevičių užsakymu XIX a. pabaigoje sukūrė garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė[2] kartu su sūnumi Renė ir belgų sodininku Buisenu de Kulonu (Buyssen de Coulon).
Tvenkinys
Parkas įkurtas XIX a. pab. buvusio šventojo Šventojo Birutės miško ir Birutės kalno teritorijoje. Prieš įrengiant parką ir pastatant dvarą, šiame miške tarp lapuočių dominavo paprastosios pušys ir kemsynais apaugusios pelkės. Architektas sumanė iškirsti daugumą lapuočių medžių, kad atsivertų pušų grožis. Medžius kirsti medpjoviai buvo samdomi iš kitur, nes vietiniai gyventojai kirsti medžių šventame miške nedrįso. Vėliau gerokai išretintą mišką Eduardas Fransua Andrė papildė egzotiniais medžiais.
Grafų Tiškevičių užsakymu vietoje kemsynais apaugusios pelkės buvo iškasti tvenkiniai, o gruntas panaudotas būsimo dvaro pylimui. 1897 metais ant jo buvo pastatyti neorenesansinio stiliaus rūmai, kuriuose vėliau buvo įkurtas Palangos gintaro muziejus.
1935 m. sudaryta parko šiaurės rytinės dalies išplanavimo naujasis projektas.
1958 m. Palangos parkas įtrauktas į 194 saugomų parkų sąrašą.
1960 m. gegužės 14 d. priimtas nutarimas dėl Palangos botanikos parko įsteigimo.
1963 m. paskelbti 24 Lietuvos respublikinės reikšmės paminklai, į kurių sąrašą įtrauktas ir Palangos botanikos parkas.
1967 m. parkas labai nukentėjo nuo čia praūžusio uragano. Tuomet vėtra parke išguldė per pusantro tūkstančio medžių. Tuometėmis priemonėmis pušys buvo raunamos su šaknimis ir persodinamos parke. Šitaip per dvejus metus čia buvo pasodinta apie 5 tūkst. pušų[3]
1993 m. atstatyta „Laiminančio Kristaus“ skulptūra.
1994 m. prie parko buvo prijungtos ties juo esančios pajūrio teritorijos
Einant gilin į miška bukit pasiruoše tinkama apranga.
Nepasieki pasiimk pagliuka ir gražiai nukabink