#10 Valdovas Vaišvydas. Išdavystė. Letterbox Hybrid

1 ETAPO SKAIČIŲ SUMA

You can validate your puzzle solution with certitude.

2 ETAPO SKAIČIŲ SUMA

You can validate your puzzle solution with certitude.

--------------------------------------------------------------------------------------

Valdovas Vaišvydas. Išdavystė.

Matekarlo

----------------------------------------------------------

5 metai po pirmos istorijos...

Seniau, tolimoje ir paslaptingoje šalyje, gyveno jauna ir drąsi mergina vardu Sinda. Ji buvo žinoma savo nuotykių troškimu ir meile įdomioms pasakoms bei legendoms. Sinda dažnai keliaudavo po miškus ir kalnus, ieškodama paslapčių ir stebuklingų reiškinių objektų.

Ir vieną dieną, Sinda vaikštinėdama išgirdo dviejų „Genys“ baro lankytojų pokalbį apie prakeiktą lobį, esantį pačiame giliausiame ir sunkiausiai pasiekiamame miške, jos gimtoje šalyje - Gimboje. Jie kalbėjo, kad lobis buvo apsuptas tamsos ir nežinomybės. Kas bandė  jo ieškoti – gyvas negrįžo.

Nors baro lankytojai ir perspėjo Sindą, kad nebandytų jo ieškoti, ji jų neklausė. Sinda buvo drąsi, tokie pasakojimai jos negąsdino, o tik kėlė smalsumą, norą ir ryžtą rasti tą paslaptingą lobį. Ji nusprendė, kad norint rasti jį jai reikės pagalbos. Valdovo Vaišvydo pagalbos. Todėl išvyko į jo tėvynę – Lietuvą.

Kaip jau žinoma, Valdovas Vaišvydas tęsė lobių paieškas. Toliau daug ieškojo, pats slėpė ir jo vardas  buvo gerbiamas ne tik tarp vietinių lobiautojų, bet garsiai skambėjo ir užsienio šalyse, todėl Sinda apie Valdovą Vaišvydą buvo daug girdėjusi. Pats Valdovas Vaišvydas toliau stebėjosi, kiek žmonių  pas jį atkeliaudavo iš kitų kraštų pasisemti idėjų, patirties ir supratimo – koks gi turi būti tikras lobis slepiamasis (geo-lobis). Jau netrūkūs Vaišvydas sulauks netikėtos viešnios - keliautojos vardu Sinda.

Pirmoji pažintis

...Sinda - žemo ūgio, juodų plaukų, simpatiškų veido bruožų mergina. Atvyko su tikslu – pažinti Valdovą Vaišvydą ir papasakoti jam apie paslaptingą vietą...

Atvykusi į Valdovo Vaišvydo gimtinę – Vaišvydavos miestelį, Sinda pradėjo klausinėti vietinių kur galėtų jį rasti. Visi vieningai atsakė: jis bus  O‘re.

...O‘ras – vieta, kur Valdovas Vaišvydas praleisdavo daug laiko...

• Sveiki, valdove Vaišvydai. Man sakė, kad jus rasiu čia. Malonu susipažinti, aš Sinda. – nedrąsiai kalbėjo Sinda.
• A, Sinda, labas! Man pranešė, kad atvyksi. – džiugiai šūktelėjo Valdovas Vaišvydas.
• Pranešė? – sunerimo Sinda.
• Taip, pranešė. Tiesa, informavęs žmogus nepasirašė, kas jis toks ir nepaminėjo kokiu tikslu atvykai – tęsė Vaišvydas.
• Matote, Valdove... Man reikia jūsų pagalbos. – susigėdusi tarė Sinda.
• Kokios? – smalsiai pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Atvykau iš  tolimos šalies kuri vadinasi - Gimba, joje aš gyvenu. Gimboje yra toks Uh‘Nu kaimas... Daug istorijų ir legendų apie jį yra parašyta ir papasakota, kokie lobiai jame nuo seno yra palikti ar paslėpti prieš tai ten gyvenusių žnonių. Kalbama, kad tai susiję su jūsų mėgstamu užsiėmimu  - „geo-lobiais“, ar „slėpynių lobiai“ arba „lobiai slepiamieji“... Nežinau, kaip tiksliai jūs tai vadinate. Esmė, kad kas ieškojo tų lobių – niekas negrįžo. - kalbėjo Sinda.
• Ah, taip. Supratau, Sinda. Kokiu tikslu čia atvykai? – smalsiai pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Maniau, kad jūs, valdove Vaišvydai vyksite kartu su manimi į Gimbą. Padėsite man rasti lobį ir paversite legendas realybe. – drąsiai atsakė Sinda.
• Skamba išties - įdomiai. Bet man reikia pasitarti su draugu. Susitikime rytoj, auštant, prieplaukoje, Sinda. – atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Gerai, ačiū valdove Vaišvydai. – šyptelėjo Sinda.

...Valdovas Vaišvydas suprato, kad vienam būtų neprotinga vykti į tokią pavojingą kelionę...

Tą patį vakarą Valdovas Vaišvydas nuvyko į Mįsliaus namus su aiškiu tikslu – įkalbinti jį vykti kartu.

…*TAC-TAC-TAC* - į duris…

- Uhhh.. kas gi čia taip vėlai... – iš miegų pakeltas murmėjo Mįslius

*atidaro duris*

- Valdove?! – Suriko Mįslius.

- Aš, aš. Leisk į vidų, užkaisk arbatos. Yra reikalų, Mįsliau. – rimtu balsu tarė Valdovas Vaišvydas.

...Valdovas Vaišvydas papasakoja visą istoriją...

• Tai, tai.. beprotybė – sutrikęs tarė Mįslius.
• Žinau, mieles drauge. Tai gali būti apie nieką, arba apie viską. Apie tai kas mums yra svarbu. Neatleisiu sau, jei nevyksime ieškoti to lobio, ar kad ir kas ten bebūtų. – ramiai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Ar aš turiu pasirinkimą, Valdove? – neramiu balsu pasiteiravo Mįslius
• Žinoma, kad ne. Tu mano išmintis. Ryte, 8:00 būk laivų uoste, vyksime kartu su Sinda. – tvirtai pasakė Valdovas Vaišvydas.
• Kas ta Sinda? – pasiteiravo Mįslius.
• Sužinosi rytoj! – riktelėjo Valdovas Vaišvydas.
• Ką gi.. Būsiu. Bet su viena sąlyga. – tvirtu balsu tarė Mįslius.
• Kas dabar, Mįsliau? – suriko Valdovas Vaišvydas.
• Jei jausiu, kad mums gresia pavojus Valdove, mes tuojau pat vyksime atgal ir niekada ten negrįšime. – atsakė Mįslius.
• Gerai, gerai Mįsliau. 8:00. Laisvų uoste. Nevėluok. – tarė Valdovas Vaišvydas.
• Gerai, labanakt. – tyliai pasakė Mįslius.
• Labanakt.

Kelionė į Gimbą

...auštant  įuostą atvyko Sinda ir jame jau rado stoviniuojančius Valdovą Vaišvydą ir Mįslių...

• Gera rytą, Sinda. Susipažinkite, tai – Mįslius. Mano geras draugas ir ištikimas lobių ieškotojas, išsprendęs ne vieną ir ne du galvosūkius.
• Malonu, aš Sinda.
• Man taip malonu, aš Mįslius. Vyksiu kartu. – tvirtai tarė Mįslius.
• Žinoma. – atsakė Sinda.
• Na, tai lipkime į laivą. Kapitonas jau mūsų laukia. – tarė Valdovas Vaišvydas.

...Sinda, Valdovas Vaišvydas ir Mįslius įlipo į laivą...

Kelionė į Sindos gimtinę Gimbą nebuvo lengva. Jūra nerami, didelės bangos ir vėjas, o jūrininkai visos kelionės metu niūniavo ar tai dainavo...

...Yo ho, Yo ho, jūros amžinai rieda

Yo ho, yo ho, kol aš ne tik kaukolė ir kaulai, yo ho, yo ho...

Galiausiai, po 9 dienų kelionės keliautojai jau matė žemę. Pirmasis ją pamatė Mįslius.

• Valdove, Valdove! Žemė! – suriko Mįslius.
• Kas yra, Mįsliau? – iš miegų pažadintas Valdovas Vaišvydas sumurmėjo.
• Žemė, žemė! – toliau šūkavo Mįslius.
• Gerai jau, gerai, nurimk! – šūktelėjo Valdovas Vaišvydas.
• Žemė, žemė!!! – bėgdamas per denį iš džiaugsmo šaukė Mįslius.
• Ech, tas Mįslius.. Kartais užknisa, bet į šią kelionę be jo negalėjau vykti. Mes – neišskiriami kelionėse. – tyliai sau tarė Valdovas Vaišvydas ir nusišypsojo.

...tuo metu Sinda tiesiog stovėjo ant denio ir stikliniu veidu žiūrėjo į salą...

• Sinda? – tarė Valdovas Vaišvydas.
• Ah, taip, atsiprašau. Užsisvajojau. – susigėdo Sinda.
• Netrukus atvyksime į tavo gimtinę, ar tu pasiruošus? Prasidės mūsų kelionė tikslo link. – tvirtu it plienas balsu tarė Vaišvydas.
• Taip, žinoma, Valdove. – su nerimu atsakė Sinda.

...atvykimas į Gimbą, Sumaz‘os miesto uostą...

• Valdove Vaišvydai, nuo ko pradėsime? – pasiteiravo Mįslius.
• Akivaizdu Mįsliau, eisime į vietinę aludę. Po tokios ilgos kelionės aš dabar noriu tik vieno dalyko – šalto, šalto alaus. – juokdamasis kalbėjo Valdovas Vaišvydas.
• Ah, žinoma. Nieko nelaukime ir eikime, Valdove. – tarė Mįslius.
• Sinda, prisijungsi prie mūsų? – pasiteiravo Mįslius.
• Atleiskite, bet negaliu. Vyksiu namo, noriu pailsėti. – atsakė Sinda.
• Na, gerai. Vadinasi – susitiksime rytoj – vienbalsiu atsakė Valdovas Vaišvydas ir Mįslius.
• Taip, taip. Rytoj. O jums rekomenduoju „Genio“ barą – tvirtai tarė Sinda.
• Oj, būtinai išbandysime. Ačiū ir iki rytojaus – linksmai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Iki. – neramiu balsu atsakė Sinda.

...vietinis „Genys“ – baras....      

...Mįslius kartu su Valdovu Vaišvydu smagiai leido vakarą ir net nenutuokė, kad nuo tos akimirkos, kai jie atvyko Gimbą yra stebimi...

Naktis buvo tyli, ji apgaubė miestą tamsiais skliautais. Po žvaigždėtu dangumi užkariautojo pastato stogo kraštuose sėdėjo paslaptinga stebėtoja. Nė vienas nežinojo, kad ji ten buvo ir viską matė. Jos akys, pilnos paslapčių, tyliai tyrė žvilgsniu gatves ir namus, fiksuodamos kiekvieną judesį ir kiekvieną gestą.

Stebėtoja - būti nepastebima, bet stebėti viską, kas vyksta jos aplinkoje. Ji sekė žmones, kurie neįtardami, kad juos syebi kito žmogaus akys, užsiiminėjo savo kasdienine veikla. Ji nebuvo pasityčiojanti ar šnipė. Jos tikslas nebuvo sugadinti ar kažkaip pažeisti kitų žmonių privatumą. Ji tiesiog mėgino suvokti pasaulį per kitų žmonių veiksmus. Ji ieškojo paprastumo, grožio ir užburiančių istorijų kasdieniame gyvenime. Jai patiko stebėti, kaip žmonės bendrauja, kaip juos veikia aplinka ir kaip jie elgiasi skirtingose situacijose. Prisitaikydama prie aplinkos ji gebėdavo keisti savo išvaizdą, rūbus ir plaukus pasitelkdama magijos pagalba.

Kartais ji pamatydavo patrauklią merginą, sėdinčią parko suolelyje, skaitant knygą. Kai kada ji pastebėdavo tylų vyro nerimą, kai jis klajojo gatvėmis ir rūpinosi sunkiomis mintimis. Ji žiūrėdavo į šį žmogų ir galvodavo, kaip galėtų padėti ar suteikti jam paguodos. Tačiau ji žinojo, kad jos vaidmuo yra tik pasyvus stebėtojas, toks, kuris gali tik stebėti ir įsijausti, bet nieko daugiau. Visa tai stebėtojai suteikė vidinį paslaptingumą ir džiaugsmą. Ji žinojo, kad jos egzistencija lieka paslaptimi.

Jos vardas – indreei.

Atranka

...Valdovas Vaišvydas su Mįslium skanavo įvairius alus, pintą po pintos ir...

• Žinai, Mįsliau. Mums reikia komandos prieš leidžiantis į šią kelionę. – tarė Vaišvydas.
• Hm... Puiki mintis, Valdove. – susimąsčiusiu balso atsakė Mįslius.
• Tuomet nuspręsta. Rytoj organizuosime atranką! – suriko Valdovas Vaušvydas.
• Gerai, Valdove. – nerišliai tarė Mįslius.

...rytas...

• Uhhh, vakar buvo padauginta alkoholio.. – sumurmėjo Valdovas Vaišvydas..
• Ah, tikrai. – atsakė Mįsliųs.

…*TAC-TAC-TAC* - į duris…

• Užeikite! – suriko Valdovas Vaišvydas.
• Labas rytas. – tarė Sinda.
• Ahh.. Sinda. Mes su Mįsliumi nutarėme, kad mums reikia komandos šiai kelionei. Ką manai? – smalsiu balsu tarė Valdovas Vaišvydas.
• Puiki mintis, Valdove Vaišvydai. – ramiai atsakė Sinda.

...Mįslius atsiraugia vakarykščiu alumi...

• Sinda, jei gali paskleisk žinią mieste, kad vakare, 18:30 rinksime komandą šiai išvykai. Atranka vyks „Genys“ bare.
• Žinoma, Valdove Vaišvydai. Viskas bus padaryta.
• Ačiū, Sinda!

…vakaras, Valdovas Vaišvydas su Mįslium ir Sinda atvyksta į “Genys” barą…

• Ačiū, kad taip gausiai susirinkote į šią atranką. Mįslius suskaičiavo, kad gavome daugiau nei 100 paraiškų. Jūs visi būsite išklausyti, tiesiog turėkite kantrybės ir nepamirškite, kad esate bare – atsigaivinkite alumi ir pasistiprinkite užkandžiais. – tarė Valdovas Vaišvydas.

...atrankos metu buvo pasirinkti 5 žmonės...

Komanda

donvin92 - žmogus, kuris padeda įklimpusiems, gali būti apibūdinamas kaip paslaptingas ir išmintingas padėjėjas. Jis pasižymi dideliu supratimu, geba suvokti ir įvertinti kitų žmonių problemas ir sunkumus. Donvin yra geranoriškas ir pasirengęs imtis veiksmų, kad padėtų kitiems žmonėms įveikti įvairius iššūkius. Jis gali suteikti patarimų, duoti moralinę paramą arba tiesiog būti palaikymo šaltiniu. Kartais jis gali pasiūlyti uždavinius ar iššūkius, kurie padės įklimpusiems išsiaiškinti savo situaciją ir rasti išeitį. Svarbiausia yra tai, kad šis veikėjas turi stiprų norą padėti ir pasižymi dideliu empatijos jausmu.

Donvin92 yra pasirengęs skirti laiką ir pastangas, kad padėtų kiekvienam individualiai, atsižvelgdamas į jo unikalų kontekstą ir poreikius. Galima sakyti, kad Donvin, padedantis įklimpusiems, yra išskirtinę charizmą turintis žmogus, kuris sugeba įkvėpti pasitikėjimo ir padėti žmonėms įveikti iššūkius, su kuriais jie susiduria.

Debesyla - puikiai išmano augalus, gyvena giliai miške ir turi ypatingą sugebėjimą suprasti ir bendrauti su augalais. Debesyla dar yra žinomas kaip žmogus su  "žaliu pirštu". Jis žino visų rūšių augalus, jų savybes, gyvenimo būdus, suteikiančius galias ir net magiškus augalus. Jis sugeba suprasti augalų kalbą ir komunikuoti su jais.

Debesylos augalų žinios padeda išspręsti įvairias užduotis. Jis žino, kaip panaudoti augalus gydomiesiems tikslams, paslėpti pėdsakus ar sukurti galingą eliksyrą. Jo savybės ir žinios apie augalus yra vertingas turtas galintis padėti įveikti įvairias iššūkius.

Stiicooper - maždaug 40 metų vyras su nuolatos nepatenkintu veidu. Nuo ryto iki vakaro jis visada susiranda kažką, dėl ko galėtų skųstis. Nepaisant to, jis visuomet buvo paslaugus ir pasiruošęs padėti kitiems.

Vieną kartą miestelio gyventojai nusprendė, kad jiems reikia sukurti labdaros renginį, kurio metu galėtų surinkti pinigus vietos labdaros organizacijai. Stiicooper šiai idėjai pasipriešino nuo pat pradžių. Tačiau, nors ir skeptiškas šiam labdaros renginiui, Stiicooper atėjo ir pasiūlė savo pagalbą. Renginio metu taip pat nerimavo dėl daugelio dalykų: ar žmonės atsilieps, ar bus surinkta pakankamai lėšų, ar prognozuojamas geras oras nepasikeis ir t.t. Nepaisant to, jis padėjo surengti renginį ir visur rūpinosi, kad viskas būtų tvarkoje.

Netgi po renginio Stiicooper ieškojo dalykų dėl ko galėtų skųstis – apie tai, kad išlaidos buvo didelės, kad viskas galėjo būti padaryta efektyviau ir pigiau. Tačiau vienas iš miestelio gyventojų, po renginio pasakė jam: "Stiicooper, tu visada skundiesi, bet iš tikrųjų esi didžiulis, paslaugus žmogus. Be tavęs šis renginys nebūtų buvęs toks sėkmingas."

kaimynas - miestelio bendruomenės gyventojas. Jis visada buvo paslaugus ir draugiškas. Kiekvienas galėjo pasitikėti kaimynu, kad jis padės, jei prireiks.

Kaimynas taip pat dažnai kartu su bendraminčiais organizavo bendruomenės renginius. Jo veikla plačiai žinoma ne tik miestelio bendruomenėje, bet ir už jos ribų. Jis buvo gyvas pavyzdys, kaip paslaugumas ir draugiškumas gali sukurti stiprią bendruomenės dvasią ir suvienyti žmones.

Peledėnas - išmintingas ir draugiškas vyresnio amžiaus vyras, kuris gyveno miško pakraštyje. Jis buvo žinomas kaip su pelėdomis draugaujantis ir išminties turintis žmogus. Peledėnas mokėsi iš pelėdų suprasti gamtos procesus ir jos svarbą.

Peledėnas tapo gerbiamu miško bendruomenės nariu dėl savo išminties ir nuoširdaus požiūrio į gyvenimą. Jis parodė, kaip draugystė su gamtos kūriniais gali suteikti prasmės ir pilnatvės žmogaus gyvenimui bei kaip išmokti dalykai iš gamtos gali padėti gyventi sėkmingai ir harmoningai.

Atranka baigta. Komanda kelionei į Uh‘Nu kaimą surinkta. Valdovas Vaišvydas, Sinda ir Mįslius nuoširdžiai tikėjo, kad su šiais žmonėmis jiems pavyks pasiekti kelionės tikslą ir rasti legendinį lobį.

... po atrankos Valdovas Vaišvydas sukvietė laiminguosius į vieną kambarį ir papasakojo koks kelionės tikslas...

Ką gi, atranka buvo atkakli. Sveikinu jus laimėjus ir patekus į komandą. Mūsų tikslas, paslaptingas Uh‘Nu kaimas, teigiama, kad vietiniai gyventojai turi vertingų žinių apie lobį. Jūsų išmintis, gabumai ir patirtis bus labai vertinga šioje kelionėje. Daug nedaužodžiausiu. Pailsėkite, pasiimkite reikalingiausius daiktus. Ryte, 4 val. išvykstame iš Gimbos. – pasakė Valdovas Vaišvydas.

Keturi

4 val. ryto. Gimbos aikštėje jau susirinkę visi: Valdovas Vaišvydas, Sinda, Mįslius, kaimynas, Peledėnai, Donvin, Debesyla... Trūksta tik Stiicooper.

• Hm, kur gi mūsų paskutinis komandos narys? – susimastęs garsiai paklausė Valdovas Vaišvydas.
• Vakar girdėjau, kad bare, po atrankos jis skundėsi dėl šios kelionės kitiems žmonėms! – atsakė Mįslius.
• Ah, šitaip... Na, palaukime dar šiek tiek, gal pasirodys.

... po 4 minučių, labai neskubėdamas ateina Stiicooper...

• Sveiki, sveiki. Labas rytas. Žinau, kad vėluoju, bet patys kalti, kad taip anksti sugalvojote išvykti. Apskritai, ne itin aš čia noriu su jumis vykti į šią beprotybę. – piktu balsu šnekėjo Stiicooper.
• O kodėl tu ėjai į atranką? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas
• Nežinau. – išmurmėjo Stiicooper.
• Na, tada eime. Ilgas kelias, galėsi pagalvoti. Kas ir kodėl. – tvirtai tarė Valdovas Vaišvydas ir pradėjo eiti.
• Bet, bet... – toliau murmėjo Stiicooper.
• Nieko negirdžiu – apsimesdamas, kad negirdi tarė Valdovas Vaišvydas ir nuėjo.

Kelionė nebuvo lengva ir tuo labiau netrumpa. Jos metu Debesyla prisirinko vertingų augalų miškuose, darė įvairius eleksyrus. Jais ypatingai džiaugėsi visi komandos nariai, jų dėka jie visada buvo pilni energijos. Donvin, kaimynas ir Peledėnai taip pat buvo nuostabūs medžiotojai, todėl maisto netrūko. Net tas pats Stiicooper nebuvo toks viskuo nepatenkintas žmogus, kaip dažniausiai.

Po to, kai po 4 dienų komanda  atvyko į Uh'Nu kaimą ir susipažino su jo paslaptingais gyventojais, jie išgirdo istorijas apie miško goblinus, kurie gyvena už miško ribų. Jų miestas vadinasi – Vy‘ls. Vietiniai kalbėjo, kad goblinai yra keistai draugiški Uh'Nu kaimo gyventojams ir turi vertingų žinių apie gamtos jėgas, bei, kaip kalbama – lobį.

...Komanda nusprendė, kad reikia vykti į goblinų miestą Vy‘ls...

Komanda nieko nelaukia ir išvyksta. Jie seka ženklais, kuriuos įvardijo Uh'Nu kaimo gyventojai. Peledėnai stebi teritoriją iš viršaus, kad rastų įėjimą į Vy‘s miestą, o kaimynas tyrinėja gretimus kalnus, ieško potencialių, lengvesnių kelių.

Galiausiai, po ilgų klajonių miškuose Peledėnai pastebėjo dūmus tolumoje. Būdamas ant kalno juos pastebėjo ir kaimynas. Kadangi komanda keliavo tuo pačiu keliu, tik plačiai išsidėstę ilgai netrūko ir jau visi buvo vienoje vietoje.

• Valdove Vaišvydai, užfiksavome dūmus. Akivaizdu, kad tai goblinų kaimas. Atstumas – 4 kilometrai. – tvirtai tarė kaimynas ir Peledėnai.
• Gerai, rodykite kelią. – tarė Valdovas Vaišvydas.
• Beprotybė... – toliau murmėjo Stiicooper.
• Ką, Stiicooper? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Nieko, nieko... Eime... – atkirto Stiicooper.

...komanda pasiekė goblinų miestą...

Keliautojai susitinka su goblinais, kurie nors ir yra keistai atrodančios būtybės, pasirodo labai draugiški ir puikiai kalbantys žmonių kalba. Jie pasakoja jiems apie savo ryšį su paslaptingomis gamtos jėgomis ir jų galimybe suprasti miško kalbą. Čia ypatingai buvo naudinga Peledėnams ir Debesylai. Komanda nusprendė trumpam išsiskirti mieste, labiau pažinti goblinus, gauti naudingų žinių.

• kaimynas išėjo pasikalbėti su vietiniais apie kalnus, jų potyrius juose;
• Peledėnai ir Debesyla kalbėjosi su goblinais apie miškus, jų gyvūnus ir augalus;
• Stiicooper nuvyko į barą atsigaivinti ir paskanauti ką gi valgo goblinai;
• Donvin pasidomėjo, kokiu transportu keliauja goblinai, ar dažnai susiduria su gedimais.

Na, o Valdovas Vaišvydas, Sinda ir Mįslius nuvyko pas goblinų kaimo vadovus – Nu‘mu, U‘so, Z‘mudu ir K‘fu.

• Sveiki, ačiū už jūsų svetingumą ir pasitikėjimą, mums tai daug reiškia. – Tarė Valdovas Vaišvydas.
• Hi hi. Prašom. Malonu. – vienbalsiu Nu‘mu, U‘so. Z‘mudu ir K‘fu.
• Norime būti konkretūs ir atviri. Mes atvykome čia su tikslu. Gauti informacijos apie legendinį Gimbos šalies lobį.
• Taip, taip. Lobis. Paslaptis. Realybė. - vienbalsiu Nu‘mu, U‘so, Z‘mudu ir K‘fu.
• Konkrečiau? – atkirto Valdovas Vaišvydas.
• Paslaptis. Ją žino. Dviese. Dviese. - vienbalsiu Nu‘mu, U‘so, Z‘mudu ir K‘fu.
• Dviese? – sutrikęs pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Taip. Mes jums. Padėsime. Rasti. Dviese. - vienbalsiu Nu‘mu, U‘so, Z‘mudu ir K‘fu.
• Kaip? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
•  Norite. Rasti. Dviese. Vykite. Kuz‘du. Raskite. Juos. Bijokite. - vienbalsiu Nu‘mu, U‘so, Z‘mudu ir K‘fu.
• Ko bijoti?! – sutriko komanda.
• Blogiausio. Žmogaus. Pasaulyje. - vienbalsiu Nu‘mu, U‘so, Z‘mudu ir K‘fu.
• Kas tai?! – suriko Valdovas Vaišvydas.
• Daugiau. Negalime. Pasakyti. - vienbalsiu Nu‘mu, U‘so, Z‘mudu ir K‘fu.
• Gerai, ačiū jums, vadovai. – tvirtai tarė komanda.

...goblinai sutinka padėti keliautojams, išmokyti juos magiškų būdų, kaip geriau bendrauti su gamta ir išgirsti jos signalus. Jie taip pat mokė, kaip gintis nuo miško pavojų...

Po goblinų mokymų ir draugystės, komanda išvyko į Kuz‘du miestą su naujomis žiniomis ir suvokimu apie miško gyvenimą. Bei tikslu – susipažinti su Dviese. Naktį komanda praleis goblinų mieste, kuris yra apsuptas nuostabaus miško.

...komanda net neįtarė, kad  Kuz‘du mieste yra ir  paslaptingoji indreei... tyliai viską stebi ir mato...

....lobis, goblinai, Kuz‘du miestas.. niekas nevyko be indreei žinios...

Dviese

Rudens saulės šviesa dvelkė dangų, komanda tęsė paslaptingą kelionę į nežinomą miestą, kuris tebeslėpė už kalnų.

Kasdien keliaudami tolyn, pereidami per miškus, upes ir kalnus, visada ieškodami užuominų, kurios vestų juos į paslaptingą miestą. Tai buvo kelionė į nežinomą, kupiną paslapties ir stebuklų miestą. Komandos ryžtas ir sugebėjimai buvo mūsų patikimais draugais šioje paslaptingo miesto kelionėje. Ji buvo pasiruošę atrasti tai, ko niekas dar nebuvo matęs.

Galiausiai, po ilgos ir varginančios 7 dienų kelionės komanda pasiekė Kuz‘du miestą, kuris įsikūręs prie Gimbos šalies vandenyno.

• Pelėdos jau mato miestą. – informavo Peledėnas.
• Puiku. - atsakė Valdovas Vaišvydas ir Mįslius.
• PA-GA-LIAU! – suriko Stiicooper.
• Šie miškai puikūs, daug naudingų ir naujų nematytų augalų. Goblinai labai  praplėtė mano žinias. – džiugiai tarė Debesyla.
• Išties, įdomūs padarai tie goblinai, jų transportas taip pat. – krapštydamas pakaušį kalbėjo Donvin.
• Ooo jau kalnų trasos, jūs net neįsivaizduojate... Buvo vienas malonumas laikyti Jums kompaniją iš jų. Viską matai, stebi. Saugu. – džiaugėsi kaimynas.

...prie pat įėjimo į miestą komandą sustabdė apsauginiai...

• Stot! Nematyta kompanija, iš kur jūs?
• Echh... Ilga istorija.. – atsiduso Valdovas Vaišvydas.
• Paklausysime, atsakykite! – suriko sargas.
• Trumpai. Atvykome pas Dviese. Norime pasikalbėti apie lobį. – atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Lobį, sakai... Gerai, užeikite. Sveiki atvykę į Kuz‘du. Mūsų apsauginis palydės iki valdovų Dviese pilies. – tvirtai pasakė miesto vartų sargas.
• Ačiū Jums!

...neilgai trukus komanda pasiekė pilį....

• Atvykome. Dviese jus tuoj pasikvies. – ramiu balsu tarė apsauginis.
• Gerai, ačiū. – atsakė Vaišvydas.
• Sveiki, sveiki. Mieli keliautojai! – sušuko Dviese.

• Sveiki, Valdovai. Ačiū, kad mus priėmėte. – atsakė komanda.
• Ahh.. taip. Jokių problemų. Mus informavo, kad atvykote čia dėl lobio... – lėtai kalbėjo Dviese.
• Jei tiksliau, su tikslui gauti naudingos informacijos. Goblinai nukreipi pas Jus, Valdovai. – pagarbiai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Ahh.. taip.. Deja, niekuo Jums negaliu padėti. Nebent... – susimąstė Dviese.
• Nebent kas, Dviese? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Nebent mūsų dukra... Vanillalacoco vyks kartu. – tvirtai tarė Dviese.
• Ar tikrai norite, kad Jūsų dukra Vanillalacoco vyktų į šią  pavojingą kelionę? – sutrikusiu balsu paklausė visa komanda.
• Oj, žinoma, kad nenorime. To nori ji, ne mes. – liūdnai atsakė Dviese
• Bet kodėl ji to nori? – įtariai paklausė Valdovas Vaišvydas.
• Matote, mūsų karalystės bibliotekoje buvo knyga. Joje ir buvo aprašytas lobis, jo lokacija, kaip jį rasti... Tačiau Vanillalacoco, mūsų duktė - ją sudegino.
• Man tai nepatinka... (tyliai, i ausį pašnabždėjo Mįslius, Valdovui Vaišvydui)
• Ką? Kodėl? – kupinas įtarimo paklausė Valdovas Vaišvydas.
• Todėl, kad niekam, apart manęs nevalia žinoti kur yra lobis! – šaukė Vanillalacoco.

• Dukra, ką tu čia veiki?! – suriko Dviese.
• Kaip tai ką?! Girdėjau pokalbį, leiskite man keliauti su jais! – šaukė Vanillalacoco.
• Mes jau apie tai kalbėjome su mūsų svečiais... Mes neprieštarausime, jei jie sutinka... – atsiduso Dviese.

... Vanillalacoco atsisuko į Valdovą Vaišvydą ir ...

• Manau, kad jūs Valdove suvokiate. Be manęs – lobio nerasite! – tvirtai pasakė Vanillalacoco.
• Kaip ir tu be mūsų. Tau reikia mūsų, mums - tavęs – ramiai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Akivaizdu, Vatsone! – nuprunkštė Vanillalacoco
• O tu užsispyrusi, ne? – nusijuokė Valdovas Vaišvydas.
• Juokis, kol gali... – piktu žvilgsniu atsakė Vanillalacoco.
• Užteks! – sušuko Dviese.
• Taip. Užteks. Be Vanillalacoco mes lobio nerasime. Kaip ir ji be mūsų. – įsikišo Peledėnas.
• Būtent. – ramiai tarė Vanillalacoco.
• Gerai, gerai. Likite šiandien mūsų pilyje, pernakvokite. Paruošėme jums kambarius. Rytoj galėsite planuotis kelionę. – tvirtai pasakė Dviese.
• Ačiū, Dviese. – atsakė komanda.

... tuo tarpu indreei viską girdėjo, matė ir stebėjo... jai visą tai nepatiko... bet ji žinojo, kad dar  anksti pasirpdyti...

Pasipūtimas

...rytas…komanda pabudo ir susirinko pusryčiams…visi…tik ne Vanillalacoco...

• Na ir kur gi ta pasipūtus mergiotė? – murmėjo Mįslius.
• Ramiai, ramiai. Mielas drauge. Ji tikriausiai turi neatidėliotinų reikalų... – ramiu balsu atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Galbūt, galbūt. Man tai nepatinka. Turėtume viską mesti ir keliauti atgal. Kažkas čia ne taip. – panikavo Mįslius.
• Mįsliau, aš galiu įsivaizduoti tavo nerimą. Bet išgirsk ką sakau, atgal mes negrįžime. Tik ne dabar, kai esame netoli tikslo. – tvirtu balsu nukirto Valdovas Vaišvydas.
• Gerai, gerai.. – mukirto Mįslius.
• Pažiūrėk. Visi laimingi. Donvin, Debesyla, Kaimynas, Indreei. Net Stiicooper mažiau skundžiasi, kad viskas negerai, viskas blogai.
• Tiesa, tiesa... Gerai sakote, Valdove Vaišvydai.

…ateina Sinda…

• Labas rytas. – ramiai tarė Sinda.
• Laba, laba. Pailsėjote? Pasiruošus kelionei? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Žinoma. Pasiruošus nuo pat pradžių, nuo pirmos dienos – tvirtu balsu atsakė Sinda.
• Šaunu, po 20 minučių  išvykstame. – užgerdamas alumi tarė Valdovas Vaišvydas?
• O kaip gi Vanillalacoco? – pasiteiravo Mįslius ir Sinda.
• Nepergyvenkite, ji nori parodyti, kad mes neva jai esame ne itin svarbūs. Todėl nepusryčiauja, o laukia mūsų lauke, kartu su Dviese. – nusijuokė Valdovas Vaišvydas.
• Ah, šitaip... – vienbalsiu tarė komanda.
• Būtent taip ir ne kitaip. Žinau, negražu. Bet jai reikia mūsų, o mums – jos. – baigė mintį Valdovas Vaišvydas.

...visi susitinka lauke...

• Kodėl jūsų reikia taip ilgai laukti?! – suriko Vanillalacoco.
• Mano komanda tikrai nekeliaus tuščiu skrandžiu, o tu pasipūtėlę, kaip nori. Patinka tau ar ne, nuo dabar tu esi šios komandos dalis. Sprendimai ir veiksmai – bendri. – tvirtai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Hahahaha! Manai, kad tu man paaiškinsi? Gerai, senuk. Pažiūrėsim. – juokdamasi kalbėjo Vanillalacoco.
• Gerai, rodyk kelią. – nereaguojant atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Palaukit... Prašau, paimkite šį ryšulėlį. Galbūt pravers. – liūdnu balsu tarė Dviese.
• Kas čia? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Nesvarbu. Tiesiog jei iškils pavojus atidarykite jį ir ištarkite 4 raidęs – T.F.T.C. – ramiai atsakė Dviese.
• Aš žinau šias raides... Iš kur jūs jas žinote? – sutriko Valdovas Vaišvydas
• Prašau neklausinėti, o pasitikėti. – nukirto Dviese.
• Sunku, bet tarkime. – įtariu balsu atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Gero kelio, saugokite mūsų dukrą. – neramiu balsu tarė Dviese.
• Nesirūpinkite, mes visada saugome vienas kitą – nueidama suriko komanda.

...komanda keliavo kelias valandas iki kol pasiekė uostą...

• Vanillalacoco, Ką mes čia darome? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas
• Plauksim senuk, plauksim. Lobis toli, toli. – nukirto Vanillalacoco.
• Bet mes manėme, kad jis Gimboje. – sutriko Sinda.
• Manykite toliau, nelabai man įdomu. Plauksime į salą, kurios nėra paprastose žemėlapiuose, ten yra lobis.
• Tu pasipūtus, kaip povas, mandra, kaip gandras. Žinojai? – suriko Valdovas Vaišvydas.
• Kokia, noriu, tokia ir esu. Haha. – juokėsi Vanillalacoco.
• Koks beprotis sutiks mus plukdyti į salą, kuri galbūt net neegzistuoja?! – suriko komanda.
• Beprotis, sakote? – ramiai atsakė laivo kapitonas.

• Seeeneli! Laaaaaabas. - Suriko Vanillalacoco.
• Labas, anūkyte. Matau tu ne viena? – džiugiai atsakė kapitonas.
• Joooo, su šitais plevėsoms. Neturiu pasirinkimo, kitaip nebūčiau išvykusi. – niurnėjo Vanillalacoco.
• Rink žodžius! – suriko Stiicooper.
• Gerai. Baigiam. Gal galime keliauti, kapitone? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.

• Kelionė bus ilga, nusiteikite. – tvirtai atsakė kapitonas.
• Tuomet nieko nelaukime ir keliaukime – vieningai tarė komanda.
• Wooohooo, plaukiame! – džiaugėsi Vanillalacoco.

Jūra nerami, didelės bangos ir vėjas, o įgula visos kelionės metu niūniavo ar tai dainavo...

...Yo ho, Yo ho, jūros amžinai rieda

Yo ho, yo ho, kol aš ne tik kaukolė ir kaulai, yo ho, yo ho...

...po ilgos ir varginančios kelionės komanda atvyko į  salą ir įrengė stovyklavietę prie vandens...

• Echhh.. Na ir ilga kelionė... – pavargusi komanda kalbėjo.
• Taip. Šiąnakt pailsime. Ryte – vykstame ieškoti lobio. – tarė Valdovas Vaišvydas. 
• Hah, aš nakvosiu laive. Tikrai ne su jumis visais kartu. – išdidžiai tarė Vanillalacoco.
• Gero miego. – atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Ate, ate. – tyliai atsakė Vanillalacoco.
• Kodėl ji tokia pasipūtus? – paklausė Mįslius Valdovo Vaišvydo.
• Nes ji bijo... – nukirto Valdovas Vaišvydas
• Ko? – nustebo Mįslius.
• Nežinau mielas drauge, bet manau greitai sužinosime. – neramiai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Ai, einame miegoti. – numojo Mįslius.
• Eime, eime. Labos. – atsakė Valdovas Vaišvydas.

... į laivą prasmuko ir indreei.., ji žinojo, kad jos laikas pasirodyti – jau netrukus...

Salos griuvėsiai

…aušo rytas, komanda budinosi... aišku, vakare buvo vartotas alkoholis, „Genys“ baro alkoholis, kurio komanda turėjo tikrai nemažai...

• Ahhh, sunkūs rytai... Negailestingi rytai... – skundėsi Mįslius.
• Kas liepė tiek lakt, mielas drauge? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Stresas, tik jis. Kažkas čia ne taip... – svarstė Mįslius
• Ką turi omenyje? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Vanillalacoco. Ji. Mes pernelyg aklai ja pasitikime... – nerimavo Mįslius.
• Taip. Bet ji pati kažko bijo. – nukirto Valdovas Vaišvydas.
• Įdomu – ko? – svarstė Mįslius
• Sužinosime. – rimtu veidu atsakė Valdovas Vaišvydas.

... Valdovas Vaišvydas surinko komanda pokalbiui...

• Peledėnai, kaimynai, donvin, Stiicooper. Kaip naktis? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Naktis rami, nieko įtartino neužfiksavau. – atsakė Peledėnas.
• Buvau užlipęs į gretimai esantį kalną. Nieko, apart masyvių miškų nemačiau. – atsakė kaimynas.
• Ieškojau pramintų takų, ar gyvūnų pėdsakų, Nieko įdomaus. Tik stirnos ir kiti miško gyventojai. – atsakė Donvin92.
• Augalai, kaip augalai. Nieko kitokio - atsakė Debesyla.
• Aš nenoriu čia būti... – atsakė Stiicooper.
• Per vėlu, tu dabar esi mūsų dalis. Neburbėk. – nusijuokė Valdovas Vaišvydas.

...ateina Vanillalacoco...

• Nu ar patogiai miegojote ant žemės, haha? – juokėsi Vanillalacoco.
• Puikiai! – atsakė komanda.
• Kalbėkite už save... – murmėjo Stiicooper.
• Hahahaha! Gerai, eime ieškoti looobiooo! – sušuko Vanillalacoco.
• Tavo senelis vyks kartu? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Tai aišku. – nukirto Vanillalacoco.
• Gerai, gal galėtume pakalbėti dviese? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Ne. – nukirto Vanillalacoco.
• Gerai. Paklausiu prie visų. Ko tu bijai, a? – paklausė Valdovas Vaišvydas.

... Vanillalacoco sustingo...

• Aš? Bijau? Nenusišnekėk, senuk... – nusijuokė Vanillalacoco.
• Gali man meluoti kiek tik nori, bet bent sau nemeluok! – suriko Valdovas Vaišvydas.
• AŠ! NIEKO! NEBIJAU! – šaukė Vanillalacoco, nuo jos sklido keista energija.
• Kas.. tai?.... – sutriko Mįslius.
• Tai – magija, mielas drauge... – atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Mums su ja nesaugu – tvirtai tarė komanda.
• Be jos – taip pat. Tik ji žino, kur yra lobis. – tvirtai tarė Valdovas Vaišvydas.
• Gal jau galime eiti? – nusišypsojo Vanillalacoco.
• Eime, eime... – neramiai atsakė komanda.

...per ilgą ir tamsų mišką vijosi siauras kelias. Storėjantys medžiai slapstė dangų viršuje. Girdėjosi tik šiurpūs šakų šnabždesiai ir migloti šviesos blyksniai, kas kelionę padarė dar paslaptingesne. Kelias atrodė lyg niekur nevedantis, bet staiga, tolumoje pasimatė ryški šviesa... medžiai prasisklaidė ir komanda pamatė...

• Ar tai.. ta vieta? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Mažiau kalbų, daugiau darbų – atsakė Vanillalacoco.
• Įžūlu. – vienbalsiu tarė komanda.

...Visi kartu patraukė link senų griuvėsių...

Blogiausias žmogus pasaulyje

...griuvėsiai buvo apsupti tankių mišku...akivaizdu, kad čia seniai nebūta gyvybės...

• Vanillalacoco, kas čia per vieta? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Mažiau žinosi, ramiau miegosi. – atkirto Vanillalacoco.
• Gerai, sužinosime patys. – piktai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Haha, sėkmės, senučiuk. – nusijuokė Vanillalacoco.

...kompanija užlipo labai stačiais laiptais iki pat viršaus...

• Uhhh, nu ir aukšti griuvėsiai.. – vos gaudydamas kvapą išlemeno Stiicooper.
• Normaliai, pajudėta. – nusijuokė Donvin, Peledėnas, Debesyla ir kaimynas.
• Vis dar bloga nuojauta ir ji niekur nedingsta. – pašnibždoms pasakė Mįslius Valdovui Vaišvydui.
• Žinau, mielas drauge, žinau. Kelio atgal nėra, teks pamatysi, kur mus ta nuojauta nuves. – atsiduso Valdovas Vaišvydas.

..Griuvėsių viršuje buvo matyti milžiniškos durys...

...Vanillalacoco tyliai šnabždėjo žodžius... durys atsidarė...

• Ragana, ne kitaip. – tarė Mįslius.
• Ačiū už pagyrimą, mulki. – nusilenkdama tarė Vanillalacoco.
• Įžūlybė... – piktai sumurmėjo Mįslius.
• Ramiau, ramiai... – tyliai pasakė Valdovas Vaišvydas.

...komanda žygiavo siauru tuneliu iki kol išvydo...

• Ahh, Sna‘ha miestas... – tyliai, bet džiugiai pasakė Vanillalacoco.
• Tu čia buvusi? – pasiteiravo Valdovas Vaišvydas.
• Pasikartosiu -  mažiau žinosi, ramiau miegosi! – suriko Vanillalacoco.
• Akivaizdu, kad buvusi. Rodyk kelią. – ramiai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Tik neatsilik! – skubiu žingsniu, kartu su seneliu tolo Vanillalacoco.
• Valdove, leiskite man eiti atskirai. Noriu labiau patyrinėti šį kalnų miestą. – tvirtu balsu tarė Mįslius.
• Gerai. Eik, bet suprask, kad jei bėda – mes galime neišgirsti... – atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Žinoma. – plieniniu balsu tarė Mįslius.

Mįslius atsiskyrė.. atsiskyrė su tikslu rasti biblioteką...kiek paklaidžiojęs po miestą vaiduoklį jam pavyko ją rasti... jo akiratis užkliuvo už  konkrečios knygos su inicialais V.L.C.O...

• Negali būti, negaliu patikėti.. taip ir žinojau... – panikoje su savimi kalbėjosi Mįslius.

...knygoje buvo aprašyta visą jų kelionė... nuo Vaišvydavos iki Gimbos ir iki salos...

... vartant knyga iš jos iškrito lapas... jame buvo tekstas...

- Vanillalacoco. Taip ir žinojau, mano nuojauta manęs niekada nėra  apgavusi! – bėgdamas pas Valdovą Vaišvydą rėkė Mįslius.

...uždusęs Mįslius galiausiai rado Valdovą Vaišvydą ir likusią komandą...

- Valdove, Valdove! Prašau paskaitykite... Tai dėl mano nuojautos ir Vanillalacoco.... – vos gaudydamas kvapą pasakė Mįslius.

...Valdovas Vaišvydas pradeda skaityti lapą...

• Mįsliau, tavo nuojauta dar kartą pasitvirtino... – sunerimęs kalbėjo Valdovas Vaišvydas..
• Oh, kas nutiko Valdove Vaišvydai? – kikendama paklausė Vanillalacoco.
• Tu.. Tu.. Melavai mums... – iš pykčio rėkė Valdovas Vaišvydas.
• Eik tu sau, negali būti... – sarkastiškai atsakė Vanillalacoco.
• Kur lobis?! – suriko komanda.
• Jis čia, už manęs. Bet jūs jo negausite, kaip ir prieš tai čia atvykę lobiautojai, hahahaha! Dar vienas DNF, seni! – juokėsi Vanillalacoco.

Užteks! – suriko moteriškas balsas.

• Negali būti... isterišku balsu tarė Vanillalacoco.
• Gali, sese. Gali. – atsakė indreei
• Amm, kas tu tokia?! – suriko komanda?
• Geriau patylėkite, jei norite likti gyvi! – suriko indreei.

• Tu. Tu gyva. Kaip? – isteriškai juokėsi Vanillalacoco.
• Gyva, kaip niekada. Sekiau tave ilgai, galiausiai susitikome. Matai sese, ne veltui tu blogiausias žmogus pasaulyje. Knyga nemeluoja. Tu nieko nesugebi, tik sėti neapykantą, baimę ir liūdesį. – atkirto indreei.
• Ahhh, man garbė. – nusišypsojo Vanillalacoco.
• Užbaikime tai. – tarė indreei.
• Su malonumu. – nusišypsojo Vanillalacoco.

... Vanillalacoco užkerėjo senelį ir pavertė jį į pabaisą...

...pati pasivertė į neapykantos, kitaip žinoma – ugnies deivę.. indreei sukaupusi visą energiją ir šaltą protą pasivertė į ledo – teisingumo deivę...

...sesė kovojo prieš sesę.., komanda prieš pabaisą...

... kova buvo negailestinga ir ilga.... kuomet Vanillalacoco suprato, kad jos sesė, indreei yra kur kas stipresnė ji garsiai suriko...

• Užteks! – suriko Vanillalacoco.
• Tau niekada neužteks. – atsakė indreei.
• Tiesa, tiesa. Pabaigsiu tai čia ir dabar. Jei negaliu jūsų nugalėti, aš jus įkalinsiu! - Vanillalacoco.

*TAC-TAC-TAC*

*TAC-TAC-TAC*

*TAC-TAC-TAC*

• Kas čia vyksta?! – sušuko visa komanda.
• Vyksta jūsų įkalinimas. Jūsų pabaiga. Mano pradžia. – isteriškai juokiesi Vanillalacoco.

... komanda sustingo, jie nebegali pajudėti...

• Sese, ar tu tikrai tai padarysi? -  liūdesio kupina paklausė indreei.
• Jau padariau. – nusijuokė Vanillalacoco.

*TAC-TAC-TAC*

*TAC-TAC-TAC*

*TAC-TAC-TAC*

• Dviese, atsiprašau, man nepavyko... – tyliai pasakė indreei.
• Valdove, kad ir kas nutiks, mes su tavimi. – tarė komanda.
• Gaila, bet tai ne jūsų galioje. – nusijuokė Vanillalacoco.

…*poof* komanda kartu su indreei išnyko, kaip dūmas... liko tik Valdovas Vaišvydas...

• Matai, Valdove Vaišvydai. Vis tiek viskas pagal mane. – ramiai pasakė Vanillalacoco.
• Ką jiems padarei? – panikos apimtu balsu paklausė Valdovas Vaišvydas.
• Nieko. Nieko. Jie gyvi. Man jau laikas, noriu pabendrauti su sese. Šiek tiek ją pakankinti, už viską. Nepergyvenk, tavo komandos irgi nepamiršiu. – isteriškai juokiesi Vanillalacoco.
• Aš tave rasiu, čia dar ne pabaiga. – tvirtai ir ramiai atsakė Valdovas Vaišvydas.
• Ahh, simfonija mano ausims. Va, palieku tau užuominą kur manęs ieškoti. O dabar man jau laikas, ča ča! – su šypsena veide tarė Vanillalacoco.

... Vanillalacoco išnyko liepsnose...

Tai dar ne pabaiga, dar ne pabaiga... Atsakysi už viską... Vanillalacoco... -  rankose laikydamas ryšulėlį gauta iš Dviese tarė Valdovas Vaišvydas.