Geocache is inside the yard.
OPEN HOURS
Monday 10 AM-6 PM
Tuesday 10 AM–6 PM
Wednesday 10 AM–8 PM
Thursday 10 AM–6 PM
Friday 10 AM–6 PM
Saturday 10 AM–6 PM
Sunday 10 AM–6 PM
[LT]
Vilniaus miesto XVIII amžiaus antrosios pusės gyventojų sąrašuose nurodoma, kad žemės valdos su sklypais (posesijos nr. 1356 ir 1357), dabar lokalizuojamos adresu Tado Kosciuškos g. 3, priklausė LDK kariuomenės generolui, Brastos kaštelionui Jonui Antanui Horainiui, vėliau – jo sūnui Vilniaus teismo valdininkui (pakamariui) Jonui Nepomukui Horainiui. Šie savininkai čia turėjo karčiamą, mūrinių ir medinių gyvenamųjų bei ūkinių pastatų.
XIX amžiaus pradžioje, Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, minėtosios valdos jau buvo suvalstybintos ir po 1831 metų sukilimo perduotos karinės tvirtovės reikmėms. Kadangi valdos atsidūrė už tvirtovės pylimo, kuris kirto dabartinę T. Kosciuškos gatvę ties 1 numeriu pažymėtu pastatu, visi statiniai jose, išskyrus senąją mūrinę smuklę, buvo nugriauti. Mat, pagal Rusijos imperijoje galiojantį įstatymą priešais karinių tvirtovių pylimus kelių šimtų metrų atstumu statyti statinius buvo draudžiama.
XIX a. pirmoje pusėje tuometė Antakalnio gatvė (dabar – T. Kosciuškos) buvo platinama, tvarkoma, griovių išvagota vietovė planiruojama ir lyginama. Gatvės plotis buvo pritaikytas žygiuoti kariuomenei.
Ilgą laiką šioje vietoje nieko nebuvo statoma. Bet po 1878 m. paskelbto Rusijos caro įsakymo naikinti Vilniuje įkurtą karinę tvirtovę pradėjus naikinimo darbus, o Sluškų rūmuose įsteigus sunkiųjų darbų kalėjimą, atsirado poreikis pastatyti naujus kareivinių korpusus. Jie iškilo apie 1880 m. ir buvo pavadinti Švenčiausiosios Trejybės kareivinėmis (Troickije kazarmy).
Karinė pastatų komplekso paskirtis nekito nei tarpukariu, nei vykstant Antrajam pasauliniam karui, kai čia šeimininkavo vokiečių kareiviai. Iš dabar turimų duomenų žinoma tik tai, kad apytikriai iki 1950 m. šie pastatai tebepriklausė karinei žinybai.
Nėra tiksliai žinoma, kada T. Kosciuškos g. 3 esantis pastatų kompleksas atiteko Vilniaus miesto Vykdomajam komitetui ir buvo nuspręsta čia įkurti mokyklą-internatą. Sovietiniais metais visa teritorija buvo aptverta mūrine tvora ir pastatyti nauji neobarokiniai vartai. Abu vartų pilonus vainikavo cementiniai rutuliai. Įėjus pro vartus pirmajame buvusių kareivinių pastate (dabar – Istorijų namai) buvo įrengti mokinių gyvenamieji kambariai, o toliau stovinčiame antrajame (dabar – Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyrius ir eksponatų saugyklos) – mokykla. Teritorijoje būta ir daugiau gyvenamųjų ir ūkinių pastatų.
Prieš 1990 m. internatas buvo iškraustytas, imtasi pastatų pertvarkymo darbų, kurie užtruko penkerius metus. 1995 m. sausio 25 d. nesuremontuoti, apleisti buvusių kareivinių pastatai ir visas kompleksas Lietuvos respublikos kultūros ministro įsakymu buvo perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui.
[EN]
The population lists of Vilnius city in the second half of the 18th century indicate that the land holdings with plots (property nos. 1356 and 1357), now located at 3 Tado Kosciuškos St., belonged to the general of the GDL army, the castellan of Brasta, Jonas Antanas Horainis, and then to his son, the official of the Vilnius court (pakamar) Jonas Nepomukas Horainis. These owners owned an inn, brick and wooden residential and farm buildings.
At the beginning of the 19th century, when Lithuania was part of the Russian Empire, the above-mentioned holdings were already nationalised and, after the uprising of 1831, were handed over to the needs of the military fortress. As the holdings were located behind the fortress rampart, which crossed the present-day T. Kosciuškos Street at the building numbered 1, all the buildings on the site were demolished, with the exception of the old brick tavern. According to the law in force in the Russian Empire, it was forbidden to build structures in front of the ramparts of military fortresses at a distance of several hundred metres.
In the first half of the 19th century, the then Antakalnis Street (now T. Kosciuškos) was widened, landscaped, and the area, which was riddled with ditches, was planned and levelled. The width of the street was adapted to the marching army.
For a long time, nothing has been built on the site. But after the Russian Tsar's order to destroy the military fortress established in Vilnius in 1878 and the establishment of a hard labour prison in the Sluškės Palace, there was a need to build new barracks blocks. They were built around 1880 and named the Holy Trinity Barracks(Troickije kazarmy).
The military use of the complex remained unchanged between the wars and during the Second World War, when German soldiers were stationed there. The only information we have at present is that the buildings were still owned by the military until around 1950.
It is not known exactly when the complex of buildings at 3 T. Kosciuškos Street became the property of the Vilnius City Executive Committee and it was decided to establish a boarding school there. During the Soviet years, the whole area was enclosed by a brick fence and a new neo-Baroque gate was built. Both gate pillars were crowned with cement balls. Upon entering through the gate, the first former barracks building (now the House of History) housed the pupils' living quarters, while the second (now the Ethnic Culture and Anthropology Collections and Exhibits Department) was the school. There were also more residential and outbuildings in the area.
Before 1990, the boarding school was evicted and work was undertaken to rebuild the buildings, which took five years. On 25 January 1995, the unrenovated, derelict buildings of the former barracks and the entire complex were transferred to the National Museum of Lithuania by order of the Minister of Culture of the Republic of Lithuania.
