Praėję Kretingos dvaro malūne įsikūrusią „Dvaro saldaininę“, perėję baltu liepteliu, patenkame į Kretingos dvaro Ūkvedžio namo kiemą. Pats Ūkvedžio namas statytas XVIII a. pab. – XIX a. pr., grafų Zubovų valdymo laikais. Šiuo metu jame yra viena iš Kretingos muziejaus ekspozicijų. Tačiau ir pats kiemelis yra tarsi nemokama ekspozicija po atviru dangumi.
Netoli tiltelio, kairėje pusėje atvykusius pasitinka didžiulis rausvas riedulys – informacinis paminklo Jonui Karoliui Chodkevičiui akmuo, kuris iki 2014 m. (kol nebuvo pastatytas paminklas) stovėjo Rotušės aikštėje.
Kiek toliau matome į dvi dalis sudužusį rausvo akmens paminklą. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dešimtmečio proga visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo statomi Nepriklausomybės paminklai. Buvo pastatytas ir Kretingoje. Jis stovėjo ta proga Viešąja pavadintoje, iki 1928 m. buvusioje Turgaus (nuo 1990 m. – Rotušės) aikštėje, nugriautos stačiatikių cerkvės (iki XIX a. vid. – rotušės) vietoje. Paminklo steigėjas – Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos skyrius. Jį pagamino kretingiškis akmenkalys Jonas Akinskas. Gamyba truko beveik 3 metus. Paminklą konsekravo 1931 m. į Kretingą atvykęs kunigas pranciškonas Augustinas Dirvelė. Paminklas aikštėje stovėjo apie 20 metų, kol vieną 1948 m. naktį valdžios nurodymu nuverstas ir paskandintas Akmenos upėje. 1989 m. valant Akmenos vagą buvo surastas apdaužytas obeliskas, trūko tik bronzinių papuošimų, Vyčio, Gediminaičių stulpų ir lentų su užrašais. Būklė labai prasta, kad restauruoti buvo nebeįmanoma. Jis iškeltas iš vandens ir perkeltas į Birutės g. 16 kiemo šiukšlyną, vėliau surado garbingą vietą Kretingos muziejaus Ūkvedžio namo kiemelyje.
2015 m. kiemelyje žymiems Kretingos krašto tyrinėtojams pastatytos skulptoriaus Stasio Budrikio akmens skulptūros: angelas trimitininkas – muziejaus įkūrėjui Juozui Žilvičiui (1903–1975); Rūpintojėlis – ilgamečiui muziejaus direktoriui Juozui Mickevičiui (1900–1984); stogastulpis – etninės kultūros tyrinėtojui, kraštotyrininkui Ignui Jablonskiui (1911–1991).
Šalia skulptūrų puslankiu išrikiuoti labai įdomūs eksponatai – akmeninės trinamosios girnos. Neolito pabaigoje Lietuvoje išplito žemdirbystė. Tuo metu mūsų protėviai naudojo titnaginius ir gludinto akmens įrankius. Kartu su javų auginimu atsirado ir pirmosios akmeninės trinamosios girnos, kurias sudarė akmuo su įdubimu, į kurį buvo pilami grūdai ir mažesnis akmuo, kuriuo grūdai buvo trinami. Tokių girnų randama nuo I-ojo tūkst. pr. Kristų iki I-ojo tūkst. pr. Kristų laikotarpyje.
Na, o lobis paslėptas kiemelio kampe.
Bonusas: perėję akmeninę arką, pasukę į dešinę, prie pat laiptelių Ūkvedžio namo lauko riedulių mūro sienoje iš skaldytų akmenukų ir plytų sudėliota sunkiai įskaitoma statybos data „1838“. Pabandykite ją surasti.