Lobis paslėptas privačioje teritorijoje su šeimininkų žinia. Svečius prašome elgtis mandagiai ir pagarbiai, kad šeimininkams nekiltų noras paleisti šunų.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Prisiminkime nepelnytai primirštą žmogų, kūrusį, puoselėjusį ir kovojusį už mūsų valstybę. Tai - inžinierius Tomas Norus-Naruševičius. Aktyviai prisidėjęs prie to, kad šiandien galėtume didžiuotis Lietuva. Beje, jei ne jo kuklumas ir reiklumas pačiam sau, tikriausiai apie T. Norų- Naruševičių kalbėtume kaip apie prezidentą. „Jam teko tiek daug ir tiek sėkmingai pasidarbuoti. Vienu laiku rimtai buvo statoma jo kandidatūra į Valstybės Prezidento vietą, bet po keleto dienų jis patsai, sykį sutikęs, vėl atsisakė nuo tos garbingos vietos“, – savo prisiminimuose rašė Jonas Vileišis.
SUNKI SAVARANKIŠKA PRADŽIA
Tomas Norus-Naruševičius gimė 1871 metų lapkričio 17 dieną Daugirdų km., Krokialaukio vlsč., Alytaus apsk., ūkininkų šeimoje. Mokėsi Krokialaukio pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Nepaklusęs tėvų valiai ir atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko jų materialinės paramos ir savarankiškai kabinosi į gyvenimą. Tai išugdė nepaprastą užsispyrimą siekiant tikslo, darbštumą, kruopštumą ir atsidavimą darbui. Už puikų mokymąsi bei elgesį gimnazijoje gavo stipendiją studijoms Maskvos universitete. Baigęs Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ir Maskvos aukštąją technikos mokyklą, tapo inžinieriumi.
Mokydamasis universitete Tomas NorusNaruševičius buvo slaptosios lietuvių studentų draugijos narys. Atsiradus palankiai terpei pasireikšti lietuviams Maskvoje, pirmasis ėmėsi iniciatyvos, dalyvavo lietuvių susibūrimuose. Buvo vienas iš iniciatorių kuriant draugiją lietuviams moksleiviams ir studentams šelpti. Finansiškai ir moraliai stengėsi jiems pagelbėti, nes pats buvo patyręs, ką reiškia nepriteklius.
Pirmasis pasaulinis karas išjudino Rusijoje gyvenusius lietuvius: karo pabėgėlius, tremtinius ūkininkus, studentus. Lietuvių inteligentai kūrė lietuviškas partijas, komitetus. T. Noraus-Naruševičiaus iniciatyva buvo įsteigtas Maskvos lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Buvo vienas partijos „Santara“ (Demokratinė tautos laisvės „Santaros“ partija) steigėjų Rusijoje (1917 metais).
SAVO DARBO PROFESIONALAS
Baigęs mokslus T. Norus-Naruševičius aktyviai tobulino ir kaupė profesines žinias. Dirbdamas Maskvos savivaldybėje, suprojektavo siurblių ir filtrų sistemą, sukūrė savo konstrukcijos tramvajų vagonus, jų stabdžius ir įvairias detales (vagonų konstrukcijų ir tramvajų eksploatacijos autoriniai išradimai buvo užpatentuoti). Nutarus Maskvoje statyti metro, jis buvo įtrauktas į metro projektuotojų ir statytojų grupę ir išsiųstas pasitobulinti į Prancūziją, Angliją, Japoniją ir JAV.
Apie jo darbo metus Maskvoje 1927 metais rašė ir „Trimitas“: „Gabus, sumanus, atsidavęs savo specialybei inžinieriaus darbui, dirbdamas įvairiose technikos šakose, greitai iškilo iš eilinių inžinierių tarpo. Rusijoje jam buvo pavedama įvairių svarbių darbų atlikimas, jis buvo siunčiamas Rusijos delegatu į įvairias tarptautines konferencijas ir t. t. Kolomnoj Rusijoj inž. N.-Naruševičiui vadovaujant, buvo pastatyta didžiausia visoje Europoje elektros stotis. Vėliau buvo vyriausiuoju vagonų statymo dirbtuvių inžinierium. Iškėlus sumanymą įtaisyti Maskvoje požeminį geležinkelį, to sumanymo vykdintoju buvo paskirtas Norus-Naruševičius. Tuo tikslu jis važinėjo į užsienį, net Amerikon, susipažinti su tų geležinkelių veikimu. Būdamas vyriausiuoju Rusijos vagonų statymo inžinierium, NorusNaruševičius padarė eilę išradimų ir žymiai patobulino vagonų statybą.“
LIKIMAS ĮSUKO Į POLITIKOS REIKALUS
Prasidėjus Spalio revoliucijai Rusijoje, 1917–1918 metais T. Norus-Naruševičius gyveno Amerikoje. Aktyviai dirbo politinį ir finansinį darbą Tėvynės labui: švietė lietuvius, rašydamas apie Lietuvos praeitį ir dabartį. Kvietė juos vienytis ir padėti Tėvynei. Vykstant nepriklausomybės kovoms Lietuvoje, daug prisidėjo aprūpinant savanorius ginkluote, kariuomenę – technika.
Jo sukauptos žinios, gebėjimas įvertinti padėtį, kalbų mokėjimas labai pravertė 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, kai buvo siekiama jos pripažinimo. JAV, kaip Lietuvos atstovas, 1918 metų lapkričio 26 dieną Filadelfijoje jis pasirašė Tautų nepriklausomybės deklaraciją su dar 11 tautų.
Įvertinę Klaipėdos uosto reikšmę Lietuvai, T. Norus-Naruševičius ir J. Šliūpas savo iniciatyva 1919 metų kovo pradžioje parengė raštą, kuriame buvo prašoma JAV ir Antantės valstybių Klaipėdos kraštą pripažinti Lietuvai. Vėliau šį raštą Paryžiuje esanti Lietuvos delegacija patvirtino kaip oficialų Vyriausybės dokumentą – tai buvo pirmas oficialus žingsnis siekiant atgauti Klaipėdą.
1919 metais T. Norus-Naruševičius - JAV lietuvių atstovas Paryžiaus taikos konferencijoje, „kaip energingas ir darbštus administratorius“.
Atsikvėpti T. Norui-Naruševičiui nebuvo laiko ir 1920 metais jis – Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungos posėdžiuose narys, taikos derybų su Sovietų Rusija delegacijos vadovas. Šių derybų metu buvo pripažintas Lietuvos Respublikos savarankiškumas ir nepriklausomybė, nustatytos jos sienos. Derybų metu T. Norus-Naruševičius per daug neatviravo su delegacijos nariais, tačiau derybas vedė itin profesionaliai. Prie sėkmingų derybų neabejotinai prisidėjo ir T. Noraus-Naruševičiaus autoritetas.
Po pasisekimo Maskvoje T. NorusNaruševičius 1921 metais buvo Lietuvos derybų su Lenkija Briuselyje, tarpininkaujant Tautų Sąjungai ir Antantės valstybėms, delegacijos narys, 1922 metais – delegacijos Genujos konferencijoje narys. 1921–1923 metais – Lietuvos įgaliotas ministras Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje.
Sumanytus darbus nutraukė netikėta liga T. Norus-Naruševičius dirbo be atokvėpio, vienus darbus keitė kiti – tuo metu Lietuvai labai trūko kompetentingų specialistų. 1923–1924 metais ėjo Lietuvos susisiekimo ministro pareigas. 1925 metais paskirtas Klaipėdos uosto direktorijos pirmininku. Vėliau buvo paskirtas pasiuntiniu JAV, bet nespėjo išvykti, nes labai sunkiai susirgo. Sirgdamas jis surašė testamentą, kuriuo dalį savo turto skyrė labdarai. T. Norus-Naruševičius mirė 1927 metų rugsėjo 16 dieną Kaune. Ši žinia sukrėtė daugelį.
Šeštadienį, rugsėjo 17 d. velionio kūnas iš Raudonojo Kryžiaus buvo perneštas į Įgulos bažnyčią. Liūdnose iškilmėse dalyvavo didelė žmonių minia. Sekmadienį ryte už velionį buvo atlaikytos gedulingos pamaldos, dalyvaujant ministerių kabineto nariams, profesoriams ir daugybei žmonių. 3 val. po pietų velionio kūnas iš bažnyčios iškilmingai buvo nulydėtas į stotį. Vytauto prospektas, kuriuo ėjo eisena, buvo papuoštas gedulo šydais perrištomis vėliavomis, kelias išbarstytas gėlėmis. Stoty, eglių vainikais papuoštoj, karstas buvo padėtas į tam tyčia paruoštą ir gedulu paženklintą vagoną. 5 val. vagonas su a. a. Naruševičiaus kūnu išvyko į Krokialaukį, kur rugsėjo 19 dieną velionis buvo palaidotas tėviškės kapuose. Laidotuvėse dalyvavo visuomenės, valdžios atstovai, vietos ir atvykusių iš Kauno žmonių minia.
Aprašymas parengtas pagal Birutės Malaškevičiūtės straipsnį žurnale Trimitas, 2020 rugpjūčio mėn.
Sodybos įvažiavimą žymi koplytstulpis. Prie jo gimtųjų namų sienos prikalta atminimo lenta. Sodyboje išlikęs autentiškas svirnas.
Atsiradus naujiems šeimininkams, sodyba tvarkoma, renkami senoviniai daiktai, atnaujinami pastatai.
Tomo Naruševčiaus vardu pavadinta Krokialaukio gimnazija ir gatvė.
