Žeimių pelkės prakeiksmas
Seniai seniai, dar tais laikais, kai žmonės bijojo tamsių miškų ir paslaptingų vandenų, prie Žeimių kaimo plytėjo Plačiavos pelkė. Senoliai pasakojo, kad šioje pelkėje gyveno klastinga dvasia – Pelkių Laumė. Ji buvo graži kaip aušros spindulys, bet turėjo šaltą, negailestingą širdį.
Pasakojama, kad kartą jaunas kaimo piemenukas, vardu Jonas, vėlai vakare vedė namo bandą ir išgirdo keistą dainą sklindant iš pelkės. Balsas buvo toks saldus ir užburiantis, kad vaikinas neatsispyrė – jis sekė melodiją gilyn į rūką apgaubtą liūną. Kitą rytą jo niekas neberado, tik prie pelkės pakraščio rymojo jo lazda ir vienintelis jo batas, pusiau paskendęs dumble.
Nuo tada Žeimių žmonės su baime žiūrėjo į pelkę ir vengė prie jos artintis naktimis. Sakoma, kad kas dešimt metų, per Jonines, Laumė išsirinkdavo vieną neatsargų keliautoją, kurį priversdavo su ja likti amžiams.
Tačiau vieną dieną į kaimą atvyko jauna mergina, vardu Marija. Ji buvo iš toli, bet turėjo galią, kurią paveldėjo iš savo senelės – žiniuonės. Ji sužinojo apie pradingusį piemenį ir nusprendė stoti prieš Laumę. Marija surinko stipriausių vaistažolių, uždegė šventą ugnį ir, dainuodama senąsias giesmes, priėjo prie pelkės.
Kai Laumė pabandė ją įtraukti į vandenį, Marija išmetė į pelkę glėbį paparčio žiedų ir tarė:
– Paleisk sielas, kurias esi pasiglemžusi, arba pati būsi įkalinta amžiams!
Pelkė sudrebėjo, o iš vandens pakilo rūkas. Staiga pasigirdo šnabždesiai – tai buvo išvaduotų sielų balsai. Pelkės Laumė nustojo dainuoti, o pelkės vanduo aptemo ir nurimo. Nuo tos dienos daugiau niekas nebedingo Plačiavos liūne, bet senoliai iki šiol perspėja neiti prie jo per Jonines – kas žino, gal Laumė vis dar laukia tinkamo momento atkeršyti?