Vytauto kalnas
Atvykę į Birštoną būtinai įkopkite į Vytauto kalną, dar vadinamą Birštono piliakalniu. Piliakalnis apjuostas daubų. Šlaitai statūs, 13–20 m aukščio. Įveikę laiptais 40 m aukščio šlaitą, galėsite atsikvėpti puikiai sutvarkytoje aikštelėje. Ji ovali, apie 70 x 35 m dydžio, jos šiaurės vakarų dalis suardyta - iškastos vandentiekio rezervuaro duobės. Piliakalnio pietinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais. Iš šiaurės pusės griovys jungia piliakalnį su gretima aukštuma. Piliakalnis ir aukštuma sujungti laiptais. Nuo jos atsiveria nuostabi panorama į Birštono miestelį ir Nemuno vingį. Vaizdas gražus visais metų laikais, todėl lipimas į Vytauto kalną tapo Birštono svečių ritualu. Be to, tai mėgstamiausia ir asmenukių mėgėjų, ir dailininkų vieta visame kurorte. Vytauto kalnas yra vienas iš žinomiausių ir aukščiausių piliakalnių Lietuvoje. Čia stovėjo medinė pilis, saugojusi Trakų kunigaikštystę nuo kryžiuočių puldinėjimų. Pirmąkart pilis paminėta metraštininkų 1382 m. Tačiau jos istorija siekia gerokai senesnius laikus. Pagal archeologinius radinius, rastus kalno papėdėje, nustatyta, kad gyvenvietės čia būta apie I tūkst. vidurį – XV a. pr. Pilis buvusi nekartą užpulta, tačiau taip ir nenugalėta. Ją supo gilios, šaltiniuotos raguvos, klampi pelkė, pylimas ir įtvirtinti papiliai. O jei tikėtume legenda, kalno viduje buvo paslėpta kariuomenė, pasirengusi ginti kunigaikštį. 1401 m. pilis tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaru, kuriame nuolat lankydavosi Lietuvos ir kitų šalių didikai. Įdomu tai, kad Žvėrinčiaus miške iš tiesų žvėrių nebuvo, tad prieš medžioklę Trakų totoriai juos atvarydavo iš aplinkinių girių. 1473 m. nuo maro epidemijos čia slėpėsi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. Po Žalgirio mūšio, kuriame buvo sutriuškinti kryžiuočiai, pilis neteko savo gynybinės reikšmės ir iki XVII a. sunyko. Nuo XIX a. pab. Birštonui tapus kurortu piliakalnis virto romantiškų pasivaikščiojimų vieta. Deja ne vien gražiomis istorijomis apipinta. Įtariama, kad tarpukariu ant kalno žinomas dvasininkas pakorė savo mylimąją, nors jo kaltės teismas neįrodė. Apie tai 1984 m. sukurtas filmas „Devyni nuopuolio ratai“. Patogiausia atvykti automobiliu, jį palikti aikštelėje B. Sruogos gatvėje, arba viešuoju transportu.
Įkopti į kalną galima tik laipteliais.
Padavimai ir legendos
Dešiniajame Nemuno krante, ties pat Birštono vasarviete yra aukštas kalnas, Vytauto kalnu vadinamas. Visas kalnas tankiu miškeliu apaugęs, todėl iš tolo nelabai pastebimas. Senieji dzūkai tvirtina, jog šis kalnas jau nuo senovės laikų Vytauto pilimi vadinamas. Žmonėse eina senos pasakos apie pilies mūrus, stovėjusius Vytauto kalne. Kokie tie mūrai buvo, niekas tikrai nepasako. Vieni sako girdėję kalbant, jog mūrai buvę balti, kampuotais bokštais, o kiti sako, kad mūrai buvo raudoni su apvaliu bokštu. Pilį pastatęs Vytautas, o kalną žmonės supylę rankomis, atnešdami smulkių smilčių, kaip miltų po saujelę. Paskui atsibasčiusi kažkokia svetima kariuomenė ir užpuolė Vytauto pilį. Vytauto kariuomenė gynėsi kiek begalėdama, bet priešų negalėjo nuveikti, tačiau jiems nepasidavė — ėmė pilies kalne ir užsikasė giliuose požemiuose.
Vėliau pasklido kalbos apie lobius kalne. Tuos lobius, girdi, saugo nelabieji. Bet keli drąsūs vyrai pasiėmę lopetas, kirvius ir niekam nieko nesakę išėjo, nes kada sužino kokia bobpalaikė, kad išėjo kuris žmogus aukso kasti, tai tas kasėjas nieko neras, todėl lobių ieškoti einama vogčia. Priėjo vyrai piliakalnį. Surado su žiburiu ir tą vietą, kurioje, sakoma kada kažkokiam pasakoriui buvo užkeiktieji pinigai pasirodę. Pradėjo kasti. Kasa, kasa ir vis nieko neiškasa. Jau ima ir baimė. Rodos, kad krūmeliuose visur aplink trankosi visokie baldukai ir nelabukai. Pagaliau ir jų šuo ėmė loti ir bjauriai staugti, o paskui nesulaikomas leidosi bėgti namo. Blogas ženklas, nes visų sakoma, jog šuo nujaučiąs besiartinančias nelaimes, kasėjus apėmė baimė. Metė vyreliai kastuvus ir leidosi nuo kalno namo kiek tik kojos neša. Parbėgo nuilsę, rūbais ir veidais sudraskytais, nes per tankynus kol išbrazdėjo, vos akių nepalydėjo. Taip ir liko nebaigti kasti užkeiktieji turtai.
Paskui kažkada atsibastė kokia nežinoma merga vilnietė ir sužinojo, jog Vytauto kalne yra dideli turtai. Ar ji buvo kokia kerėtoja, ar kas, to niekas tikrai nežino, bet seni žmonės visi tvirtina, jog ji piliakalnyje tikrai rado pilną katilą auksinių. Kiti matę ir tą vieta, kur pinigų būta ir net patį katilą su pinigais regėjo. Katilas buvęs labai didelis ir ketvirtainis, kaip kokia pinigų skrynia. Iš tų pinigų toji merga ir jos giminės smarkiai pasikūrę, net savo garlaivį buvę pasistatę, bet užkeiktieji turtai, sako, visados yra nelaimingi. Taip ir šie pinigai nesisekė, neišėjo ant gero. Garlaivis pinigų radėjos brolį ties pat Vytauto kalnu negyvai užmušė, o kiti turtai taip sau vėjais išėjo.
B. Buračas