LT: Karstinė smegduobė „Karvės ola“ - tai šulinio tipo anksčiau buvusi beveik apskrita piltuviška karstinė smegduobė. Viršuje ji šiaurės-pietų kryptimi buvo apie 12 m, o rytų-vakarų kryptimi - apie 10 m skersmens; jos gylis - 12.6 m.
Šiuo metu šiaurės rytinėje dalyje su Karvės ola susijungė gretima mažesnė smegduobė. Bendras ilgosios ašies ilgis 22,2 m; azimutas 260°. Vakarinės didžiosios dalies skersmuo 15,3 m; gylis virš 12,5 m, mažosios rytinės dalies skersmuo 9,4 m, gylis apie 5,3 m.
Iki 2,5 m gylio slūgso kvartero nuogulos – priemoliai. Nuo 2.5 m gylio įgriuvos sienelėse matosi išsikišęs viršutinio devono sistemos Tatulos svitos Nemunėlio sluoksnių (D3ttn) kietas dolomitas, persisluoksniuojantis su mergeliu ir gipsu. Tarp šių uolienų iškyšulių smegduobė vietomis susiaurėja iki 4.5 m. Be to, šios devoninės uolienos prilaiko kvartero nuogulas, t.y. neduoda joms byrėti, iš dalies apsaugo dugne esančią kiaurymę nuo užgriuvimo iš šonų bei išlaiko smegduobės pavidalą, artimą jos formai. Į apačią palaipsniui siaurėdama, smegduobė 8.5 m gylyje teturi 2 m skersmenį. Šioje dalyje stačias smegduobės sieneles sudaro kietas dolomito sluoksnis su plonais gipso ir mergelio tarpsluoksniais. Kai kur dolomite buvo aptikta suakmenėjusios faunos, pavyzdžiui, lingulų (tai pečiakojai iš bestuburių tipo) kriauklelių atspaudų. Įgriuvos apačioje, nuo 9.5 m gylio, atsiveria ištirpusio gipso vietoje susidariusi požeminė ertmė (jos aukštis 3.1 m ir ne mažesnis plotis), iš kurios į šalis nusitęsia ir keli urvai. 1973 ir 1978 metais Kauno speleologai, akvalangininkai juos tyrinėjo. Paaiškėjo, kad požeminės ertmės su urvais tūris siekia 28 m3, grindų plotas - 42 m2, bendras ilgis - 46 m (vieno iš urvų ilgis - 10 m). Urvai yra penki: Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa (buvo aptikta šių gyvių), Rupužės ola su požeminiu “ežeriuku” (jo gylis 1.5 m) ir Blizganti ola. Smegduobės dugno požeminė ertmė (pagrindinė) turi nemažai vandens, kurio paviršius, pvz., 1965-09-05 buvo įgriuvos 9.8 m gylyje, o tai atitiko maždaug 43 m absoliutinį aukštį; vandens gylis - 1.5 m. Per smegduobės dugno kiaurymę sukritus dolomito gabalams ir kitokioms nuobiroms, susitelkus dumblui, iš jų yra susidaręs 4 m aukščio kauburys, kuris tarsi sala kyšo iš vandens požeminės ertmės viduje ir vienu kraštu šliejasi prie šios ertmės sienelės, lubas sudarančių dolomito, gipso ir jo atmainos selenito sluoksnių. Jeigu gruntas nesiliaus byrėjęs, tai požeminė smegduobės dugno anga netruks užakti, ir Karvės ola taps akladugnė, kaip aplinkinės karstinės smegduobės. Šią smegduobei „Karvės ola“ grėsmingą tendenciją 1989 m. pradžioje patvirtino iš įgriuvos šlaito atitrūkę ir nuslinkę masyvaus dolomito du luitai, kurie buvo visai uždengę požeminę landą. Tik apdaužius šituos luitus ir pašalinus uolienų trupinius, pavyko vėl atidengti pirmykštės požeminės kiaurymės dalį (tai atliko hidrogeologas B. Paukštys). Apie 1999 metus Biržų RP darbuotojai talkinant AB „Mažeikių nafta“ Biržų padalinio darbuotojams ir technikai iškėlė į žemės paviršių didelius devono uolienų luitus nuo vakarinio smegduobės šlaito, kurie grėsė užgriūti požeminę angą. Įgriuvos požeminėje ertmėje susitelkusio vandens lygis nėra pastovus. Čia vandens temperatūra, speleologų duomenimis, siekia 4.5oC. Zoologas A. Levickas šiame vandenyje yra aptikęs dyglių (nedidelių žuvelių su dygliais iš šonų ir nugaroje), moliuskų.
Karstinės smegduobės „Karvės ola“ atsiradimą mėginama įvairiai aiškinti. Vieną iš galimų versijų E. Vodzinskas yra paskelbęs 1967 metais. Pagal ją, devoninės gipsingos storymės vertikaliame pjūvyje yra du intervalai su kieto dolomito sluoksniais (vadinkime juos viršutiniu ir apatiniu). Galimas dalykas, kad žemyn besiskverbią atmosferos krituliai po apatiniuoju dolomito sluoksniu buvusį gipsą ištirpino pirmiausia, o jo vietoje radosi tuštuma. Įvirtus lubas sudariusiam apatiniam dolomito sluoksniui, į giliau jau buvusią požeminę ertmę (ji ir dabar matoma įgriuvos dugne) pateko smulkios nuobiros, kurios išsisklaidė plačiau, o požeminis vanduo, reikia manyti, išnešiojo jas urvais ir dar toliau. Taigi po šito įgriuvimo minimoje požeminėje ertmėje galėjo likti tik nedidelė nuobirų krūvelė, susidėjusi daugiausia iš dolomito gabalų. Vėliau įvirtęs viršutinis kieto dolomito sluoksnis su ant jo slūgsojusiomis kvartero nuogulomis (bendras storis iki 4 m arba apie 15 m3) taip pat nepajėgė uždengti apatinės kiaurymės ir sudarė tik padidėjusį kauburį virš tos požeminės ertmės dugno. Taip įvykus, smegduobė „Karvės ola“ atrodė lyg šulinys, kurio dugne matėsi vanduo. Vėliau, įgriuvus pakraščiams, ši karstinė duobė įgijo piltuvišką formą su vis dėlto išlikusia atvira kiauryme dugne.
Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios. Pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją. Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas … nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas. Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves… 1975 m. prie Karvės olos buvo pastatytas dailininko J. Varno iš medžio skaptuotas įdomus paminklinis stulpas, kurį po kažkiek laiko sunaikino nekultūringi lankytojai. 1981 m. pavasarį vilniečiai geologai buvo įrengę medines pakopas nusileisti į Karvės olos dugną, tačiau neprižiūrimos šios pakopos po kelerių metų nunyko.
Karves olos schema: 1 - Šlapioji ola; 2 - Siauroji landa; 3 - Šikšnosparnių landa; 4 - Rupūžės ola su požeminiu ežeru; 5 - Blizgančioji landa.
Norėdami užregistruoti rastą lobį pridėkite olos ar šalia esančių objektų nuotrauką kartu su taško koordinatėmis ir:
1) išvardinkite bent 3 uolienas sutinkamas oloje;
2) atsakykite, kokios upės baseinui priklauso olos teritorija.
Atsakymus siųskite el.paštu bullweenbleens@gmail.com
EN: Karst is a distinctive topography in which the landscape is largely shaped by the dissolving action of water on carbonate bedrock (usually limestone, dolomite, or marble). This geological process, occurring over many thousands of years, results in unusual surface and subsurface features ranging from sinkholes, vertical shafts, disappearing streams, and springs, to complex underground drainage systems and caves.
How Karst is Formed
The process of karst formation involves what is referred to as "the carbon dioxide cascade." As rain falls through the atmosphere, it picks up CO2 which dissolves in the droplets. Once the rain hits the ground, it percolates through the soil and picks up more CO2 to form a weak solution of carbonic acid: H2O+CO2=H2CO3. The infiltrating water naturally exploits any cracks or crevices in the rock. Over long periods, with a continuous supply of CO2 - enriched water, carbonate bedrock begins to dissolve. Openings in the bedrock increase in size and an underground drainage system begins to develop, allowing more water to pass, further accelerating the formation of karst. Eventually this leads to the development of subsurface caves.
The karst of North Lithuania - it is a mantled sulphate karst of plains. It is spread on the area of about 100 km2 in the North Lithaunia in the eastern part of Baltic syneclise of the East-European platform.
Cow Hole is located in Karajimiškiai (Biržai district), Biržai regional park. It is the most known and well observed geological object in Northern Lithuania. Place proclaimed as a remarkable geological monument in year 1964.
Diameter of the hole is 10-12 meters, depth - 12,6 meters. One can find Upper Devonian rocks, as gypsum, dolomite, marl. There are 5 caves at the bottom of the hole and small lake.
In order to log a find add geotagged photo of hole or surroundings and:
1) name at least 3 types of rocks presented in the sinkhole;
2) name to which river basin Cow Hole belongs to.
Email your answers to bullweenbleens@gmail.com
The most exciting way to learn about the Earth and its processes is to get into the outdoors and experience it first-hand. Visiting an Earthcache is a great outdoor activity the whole family can enjoy. An Earthcache is a special place that people can visit to learn about a unique geoscience feature or aspect of our Earth. Earthcaches include a set of educational notes and the details about where to find the location (latitude and longitude). Visitors to Earthcaches can see how our planet has been shaped by geological processes, how we manage the resources and how scientists gather evidence to learn about the Earth. To find out more click HERE.