(LT) Akmenų įdubimuose susirinkusiam vandeniui senasis (ikikrikščioniškasis) tikėjimas teikė svarbią reikšmę. Šventvietėse dažnai būdavo akmenų su įvairiais įdubimais, ir svarbus buvo įdubimuose susirinkęs vanduo („kraujas“, „ašaros“). Šis vanduo pasižymėjo tuo, jog buvo nepaprastas: jis laikytas šventu, teikiančiu sveikatą ir grožį, šito vandens išgėręs žmogus nebijojo Perkūno, galėjo pereiti iš vienos būsenos į kitą ir panašiai. Šventvietės su ritinio formos dubenuotaisiais akmenimis atliko mažiausiai dvejopą funkciją: lygiai horizontaliai pastatyto akmens dubenyje rinkosi šventas vanduo, o šalia akmens buvo kūrenama šventa ugnis. Šios religinės realijos mitiniu požiūriu pirmiausia sietinos su dievu Perkūnu. Ritinio formos dubenuotuosius akmenis tenka laikyti kuršiška šventviečių tradicija, gyvavusia etninėse jų žemėse, taip pat ir Rytų Lietuvoje, kur, matyt, nuo XIII a. vidurio kūrėsi pabėgėliai iš Kuršo.
Paduobužės akmens buvimo vieta dar yra vadinama „Molėtų bažnyčia“. Buvo pasakojama, kad tas akmuo buvo senovėje čia stovėjusioje pirmojoje Molėtų bažnyčioje ir pasiliko švedams tą bažnyčią vėliau sudeginus. Paduobužės akmuo padavimuose buvo laikomas „bažnytiniu“ indu švęstam vandeniui. Prieškaryje Paduobužės akmuo buvo vadinamas Baronkiniu akmeniu. Akmens centre iškaltas dubuo yra nežymiai ištęsto apskritimo formos (29 x 33 cm). Prie Paduobužės akmens yra rastas žalvarinis XIV-XVI a. žvangutis. Kasinėdami archeologai taip pat atrado šešias stulpavietes, pusračiu supusias akmenį.
Lobis paslėptas netoli akmens. Gali būti surandamas ir žiemą.
The cache is hidden near the mythological stone.