Izidorius Navidanskas parką pradėjo kurti savo sodyboje XX a. trečiame ketvirtyje. Padedant Lietuvos gamtos apsaugos komitetui, parkas buvo išplėstas iki 48 ha. Kurį laiką jis vadintas Žemaitijos botanikos parku.
Šiauriniame parko pakraštyje į pietus nuo keturių nedidelių tvenkinių yra anksčiausiai įveista ir paties parko sumanytojo jėgomis geometriškai sutvarkyta 5 ha teritorija. Ji suskaidyta tankiomis alėjomis, medžių juostomis. Tarp jų auga įvairiausi dekoratyviniai ir vaisiniai medžiai bei krūmai.
Pasitelkus į pagalbą melioraciją ir talkininkus, buvo suformuota beveik dešimt kartų didesnė pietinė parko dalis. Joje – trys dideli tvenkiniai, kurie užima apie 15 ha. Čia yra ir natūrali giraitė, sodas. Likusią parko dalį sudaro naujai aplink tvenkinius įveisti medynai ir pievos. Naująją parko dalį kerta tarp tvenkinių einantis lenktos trasos privažiavimo kelias, kurį pratęsia centrinės sodybos alėja. Šio kelio rytiniame pakraštyje, prie nedidelės giraitės, pastatyta užkandinė, įrengta aikštelė automašinoms. Netoli – sena sodyba.
Naujuosiuose medynuose bei medžių juostose vyrauja savaiminiai medžiai – eglės, beržai, o giraitėse pasitaiko ir uosių, ąžuolų, šermukšnių. Šiaurinę parko dalį suskaido tankiai pasodintų formuotų eglių juostos (aukštos gyvatvorės). Dauguma alėjų apsodinta mažalapėmis liepomis ir vakarinėmis tujomis. Medynų pakraščiuose grupėse ir pavieniui auga įvairios svetimžemių medžių rūšys ir savaiminių medžių atmainos. Čia ir kaukaziniai bei sibiriniai kėniai, europiniai bei sibiriniai maumedžiai, pilkoji pocūgė, žaliasis puskiparisis. Šiaurinėje parko dalyje taip pat auga paprastųjų ąžuolų glaustašakės bei svyruoklinės atmainos, paprastieji bukai bei jų raudonlapės ir svyruoklinės formos, baltojo gluosnio svyruoklinės ir sidabrinės atmainos, rutuliniai trapieji gluosniai, rutuliniai paprastieji klevai, raudonieji platanalapiai bei sidabriniai klevai, raudonlapės formos lazdynai, japoniniai puošmedžiai ir nemažai kitų retų medžių bei krūmų.
