Kankliuoti mažąjį Pranuką išmokė kaimynystėje gyvenęs žilagalvis dėdė Simanas Kalvaitis. Kai kaimynų sūnus Jonas Dailidukas, suradęs ant aukšto senas kankles, padovanojo jas Pranukui, šis tapo tikru kanklininku.
Rašto Pranukas pradėjo mokytis pas "daraktorius" , tačiau netrukus caro valdžia jų veiklą kaimuose uždraudė.
Sintautų mokyklą, kurioje buvo dėstoma rusų kalba, Pranukas baigė per trejus metus. Vėliau įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, tačiau, mirus motinai, mokslą teko nutraukti, nes reikėjo rankų ūkio darbuose. Tačiau seminarijoje sužadintos švietėjiškos nuotaikos neišblėso. Jis buvo aktyvus jaunimo vakarų organizatorius, slapta iš Rytprūsių gabendavo lietuvišką spaudą ir ją dalindavo žmonėms.
Vyresniajam broliui vedus, tėvo ūkyje pasidarė ankšta. Pranas, būdamas 22 metų, išvyko į Kauną ir ten privačiai pramoko vargonininkauti. Vargonininkavo įvairiose bažnyčiose, kiek ilgiau Griškabūdyje, o iš čia persikėlė į Suvalkų gubernijos Ščerbos parapiją. Čia 1903 m. vasario 22 d. vedė choro giesmininkę Mariją Urbonavičiūtę. Po metų išvyko į Ameriką, vargonininkavo lietuvių parapijose, bet tėvynės ilgesys privertė 1905 m. grįžti į Lietuvą. Tik metus išgyvenęs Marijampolėje Pranas Puskunigis grįžta į Skriaudžius ir pradeda vargonininkauti. Tuo metu jau buvo panaikintas kalbos draudimas ir Pranas visa galva pasineria į lietuvybės ir kanklių muzikos populiarinimą. Surinkęs būrelį kanklių ir dainos mylėtojų iš Skriaudžių bei netolimos Veiverių mokytojų seminarijos jis įkuria Lietuvoje pirmąjį kanklių ansamblį.
Laikui bėgant kanklininkų būrelis vis gausėjo, teko daryti vis daugiau kanklių. Tuo metu Skriaudžiuose skobti kankles mokėjo tik vienas žmogus - Pranas Puskunigis.
Legendoje apie senovės kanklininkus ir kankles pasakojama, kad geriausiai skamba kanklės, padarytos atsitikus kokiam svarbiam įvykiui, pvz., mirus žmogui, jo artimieji pirmiausia eidavę kirsti medžio kanklėms, o tik po to rūpindavęsi mirusiuoju. Šioms tradicijoms liko ištikimas ir Pranas Puskunigis. Atsitikus didelei nelaimei - kilus Pirmajam pasauliniam karui, pro jo namelį Skriaudžiuose skubėjo besitraukiantys žmonės, o jis darė kankles. Kanklės tikrai išėjo skambios. Ilgus dešimtmečius jos raudojo senojo kanklininko sodyboje. Pradžioje - jo paties, vėliau - jo sūnaus Leono rankose. Pastarajam išėjus Anapilin, Prano Puskunigio anūkas ansamblio 90 metų proga šias kankles įteikė saugoti dabartinei ansamblio vadovei.
1939 m. ansamblio vadovas Jurgis Alenskas su ansamblietėmis
Tik visai priartėjus frontui, P.Puskunigis traukėsi, atsargiai laikydamas rankose naująsias kankles. Kaune jas paslėpė šv. Kazimiero draugijos knygyne po knygomis. Čia jis susitiko nuo vaikystės pažįstamą S.Banaitį, kuris tuo metu Kaune turėjo spaustuvę. Jis ir prikalbino P.Puskunigį, nepaisant artėjančio fronto, pasilikti Kaune, organizuoti jo spaustuvėje kanklių gamybą bei mokyti kankliuoti spaustuvės darbininkus.
Gavus vokiečių okupacinės valdžios leidimą 1916 m. sausio 13 d. Kauno teatre įvyko koncertas, kuriame kartu su spaustuvės kanklininkų ansambliu dainavo ir S.Banaičio sūnaus Kazio Viktoro vadovaujamas choras. Vokiečiams koncertas patiko. P. Puskunigis net gavo įsakymą visai savaitei vykti į Karaliaučių ir ten kasdien su savo kanklininkais koncertuoti tuo metu vykusioje Rytprūsių mugėje. Po to P.Puskunigis grįžo į Skriaudžius.