Abraomas Kulvietis (apie 1510 m. – 1545 m. birželio 6 d. Kulvoje) – viena žymesnių XVI a. asmenybių, lietuvių raštijos pradininkų, kultūros veikėjas.
Abraomas Kulvietis gimė apie 1510 m. Kulvos bajorų Adaičių (vėliau pasivadino Kulviečiais) šeimoje. Turėjo brolį Adomą. Kilęs iš bajorų giminės, iš Kulvos (dab. Jonavos raj.), kur tėvai turėjo dvarelį. Dar jiems priklausė dvareliai prie Kernavės ir Ariogalos. Mokėsi Krokuvoje, paskui iškeliavo į Vakarų Europą. Studijavo Liuveno universitete, domėjosi senovės kalbomis (lotynų, graikų, hebrajų). Vėliau grįžo į Lietuvą, kur pagarsėjo mokytumu. Įgijęs Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio Albrechto Goštauto palankumą, gavo leidimą vykti į Italiją. Su A. Goštauto laišku pakeliui užsuko į Karaliaučių pas kunigaikštį Albrechtą, o šis įkalbėjo Kulvietį sustoti Vitenberge, kur tuo metu dėstė Martynas Liuteris ir F. Melanchtonas. Pastarasis jam turėjo daugiausia įtakos. Jo vadovaujamas, Kulvietis studijavo Aristotelį. Kadangi lietuviams buvo uždrausta studijuoti „eretikų“ miestuose, Kulvietis įsitaisė Leipcige, bet studijas tęsė Vitenberge. Leipcige jis susipažino su lenkų reformatų veikėju Janu Sekliucjanu (Jan Seklucjan). Po to studijavo Italijoje, Sienos universitete, kur gavo teisės daktaro laipsnį. Iš Italijos vėl grįžo į Vitenbergą, kur sužinojo, kad jo tėvai uždaryti į kalėjimą už tai, jog jų sūnus studijuoja nekatalikiškame mieste. Kulvietis parvyko į Lietuvą, ir jo tėvai buvo išvaduoti. Kulvietis pats prisistatė karalienei Bonai ir nusipelnė jos palankumą. Karalienės globojamas, Kulvietis 1539 m. įsteigė Vilniuje aukštesniąją mokyklą, kurioje mokėsi apie 60 jaunuolių. Mokykloje drauge su Kulviečiu dirbo magistras Jurgis Zablockis (Užubališkis), kilęs nuo Eišiškių, taip pat spėjama, kad ir Martynas Mažvydas, galbūt ir Stanislovas Rapolionis. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos. Skleisdamas Vilniuje reformatų pažiūras, Kulvietis užsitraukė katalikų nemalonę. 1542 m. karalienė Bona iškeliavo į Italiją, ir tuo pasinaudojo Kulviečio priešai. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis išgavo iš karaliaus ediktą patraukti A. Kulvietį vyskupo teisman. Tačiau Kulvietis į teismą nestojo ir, magistro J. Zablockio lydimas, pabėgo į Prūsiją, išsiveždamas savo turtingą biblioteką. 1542 m. Prūsijoje buvo Albrechto su džiaugsmu priimtas, paskirtas Karaliaučiaus partikuliaro vadovu (vicerektoriumi; rektoriaus tuo metu nebuvo) ir kunigaikščio patarėju. Sužinojęs apie sūnaus persekiojimą, Kulviečio tėvas iš sielvarto mirė. Motina vėl buvo uždaryta į kalėjimą, tačiau Kulviečio globėjai pažadėjo ją išvaduoti. 1544 m. partikuliarą pavertus universitetu, Kulvietis buvo pirmasis graikų kalbos profesorius. Čia jis taip pat dėstė hebrajų kalbą, aiškino psalmes. 1544 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą perėmė Žygimantas Augustas. Šis valdovas, auklėtas kalvinistų, buvo tolerantiškas ir palankus reformatams. Todėl 1545 m. pradžioje Kulvietis atvyko į Vilnių ir su didžiuliu užsidegimu bei uolumu pradėjo skelbti reformacijos idėjas. Tačiau po kelių mėnesių, pasijutęs ligotu, išvyko į tėviškę – Kulvą. Kulvietis sirgo džiova, o tų laikų gydymas mirtį galėjo pagreitinti. 1545 m. birželio 6 d. Kulvoje A. Kulvietis mirė ant motinos rankų, nesulaukęs nė 40 metų amžiaus. Čia ir palaidotas. Kulvietis palaikė ryšius su garsiais pasaulio mokslininkais. Yra išlikęs jo bibliotekos sąrašas, kuris duoda pakankamai aiškų supratimą apie jo išsilavinimą. Be antikinės grožinės literatūros klasikų – Homero, Ezopo, Sofoklio, Euripido, Vergilijaus ir kitų leidinių, joje buvo Platono, Aristotelio, Ptolomėjaus, Plutarcho, Cicerono veikalų, „Civilinės teisės“ 4 tomai, nemaža kalbos mokslo, taip pat religinių protestantiškų knygų. Tai rodo, kad Kulvietis buvo didžiausias ano meto eruditas lietuvis.
Iš įvairių dokumentų, laiškų ryškėja A. Kulviečio karšta meilė tėvynei. Reikšmingiausias veikalas, padedantis suprasti Kulvietį, yra jo „Tikėjimo išpažinimas“ (Confessio fidei), išspausdintas Karaliaučiuje 1543 m. ir skirtas karalienei Bonai. Jame Kulvietis rašo, jog jam skaudu, kad išsimokslinę lietuviai dėl savo pažiūrų persekiojami ir turi dirbti svetimose šalyse, prašo karalienę sudaryti sąlygas darbuotis savame krašte. Kulvietis buvo išvertęs psalmių, bet iš jo lietuviškų raštų mažai kas teišliko; jis pats nieko neišspausdino. Martyno Mažvydo giesmyne išspausdinta vienintelė neabejotinai Kulviečio versta giesmė „Pagarbints būki ir pačestavotas“.
Lobiukas - preforma, turėkite savo rašiklį/Cache is PET preform, bring your own pencil
Pasigrožėkite panoraminiais vaizdais!/Enjoy panoramic sights
