Dzūkija - pietrytinis Lietuvos etnokultūrinis ir istorinis kraštas. Jo teritorijos ribos tarsi nelabai aiškios, tačiau dažniausiai Dzūkijai priskiriamos Alytaus apskrities, miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų apskričių savivaldybės. Šiam kraštui priskiriamos ir Kauno apskrities Prienų savivaldybės Birštono, Jiezno ir Stakliškių seniūnijos.
Dzūkijos pavadinimas nesenas, pradėtas vartoti tik XIX a. Jis kilo nuo gyventojų dzūkų tarmės, jų ypatybės dzūkuoti, t. y. tarti "c", "dz" vietoj "t", "d", taip pat dėl kitų tarminių ypatumų. Ši tarminė ypatybė laikoma labai archaiška, paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės. Dzūkų iki šiol išliko ne tik Lietuvoje, bet ir buvusiose baltų žemėse. Jie gyvena Lenkijos Punsko ir Seinų apylinkėse, kai kuriose Baltarusijos vietovėse.
Dzūkija turi ir savo krašto pavadinimą - Dainava. Pirmą kartą jis kaip "terra Deynowe" (Dainavos žemė) paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui. Manoma, kad Dainava tuomet buvo kunigaikštystė. Mokslininkai teigia, kad pirmiausia nuo bendro baltų kamieno atsiskyrė vakarų baltai - jotvingiai ir prūsai, o vėliau, apie pirmojo tūkstantmečio vidurį, nuo jotvingių atsiskyrė ir dainaviai. Tai labai sena baltų gentis, jos gyvenamas plotas galėjo būti keliskart didesnis už dabartinę Dzūkiją.
Šiandieninei Dzūkijai tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Jai būdingas nedidelis, bet raiškus kalvotumas, dideli sausų miškų (daugiausia pušynų) plotai. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas - Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkst. ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta - Aukštojo kalva, siekianti 293, 84 m.
Per Dzūkijos teritoriją teka Nemunas, Neris ir Merkys, šio krašto upė, turinti daugybę vaizdingų intakų - Grūdą, Skroblų, Ūlą, tapusių saugomomis teritorijomis. Dzūkijoje 1937 m. įsteigtas pirmasis Lietuvoje rezervatas - Žuvinto rezervatas. 1975 m. įkurtas Čepkelių rezervatas, vienas didžiausių pelkinių masyvų Vakarų Europoje. Jo bendras plotas siekia 10,7 tūkst. ha. Savitu kraštovaizdžiu, dzūkiškais gatviniais kaimais ir pastatų architektūra išsiskiria ir Dzūkijos nacionalinis parkas. Jis įsteigtas netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Krašto rytinėje dalyje, ypač Trakų-Vilniaus zonoje, taip pat atsirado naujų saugomų teritorijų. Dėl to Dzūkijos regionas įgyja ypatingą bei išskirtinę gamtinę vertę.
Dzūkijos teritorijoje yra ne tik dabartinė šalies sostinė Vilnius, bet ir senoji valdovietė - Trakai su vertingos architektūros salos pilimi. Dzūkijos sostine laikomas Alytus, įsikūręs abipus Nemuno. Prie šios upės glaudžiasi ir du gerai žinomi kurortai - Birštonas ir Druskininkai, taip pat istorinė Merkinė, kurioje Magdeburgo teisės buvo suteiktos ir Vilniaus miestui.
Dzūkiją garsina dailininkas ir muzikas M. K. Čiurlionis, literatūros klasikas V. Krėvė. Labai reikšminga Dzūkijos kraštui yra tai, kad jame yra Europos centras. Dėl to Dzūkija yra ne tik Europos Sąjungos, bet ir visos Europos centrinis regionas.
Lobis atstovaujantis Dzūkijos kraštą yra paslėptas netoli Marcinkonių (didžiausio kaimo Lietuvoje), ant Šaudzyklos kalno. Čia lenkų okupacijos metu buvo įrengta šaudykla, vėliau naudojosi ja vokiečiai. Kalno papėdėje buvo mediniai bėgiai, kuriais traukdavo vagonėlį su pritvirtintais taikiniais. Pamiškėje stovėjo namukas, iš kurio būdavo šaudoma į judantį taikinį - vagonėlį. Nepavykusius šūvius "sugerdavo" aukštas kalno šlaitas. Kaimo vaikai šlaite ieškodavo švino kulkų meškerėms. Jie smėliu nučiuoždavo žemyn ir žiūrėdavo, ar neiškilo į paviršių koks kulkos gabaliukas.
Nuo Šaudzyklos kalno viršaus atsiveria gražus besiraizgančios Grūdos upės vingių vaizdas. Nusileidus nuo kalno ir liepteliu perėjus į kitą upės pusę, rasime drevinę pušį - dravę. Dzūkijos miškuose labai senos bitininkystės tradicijos. Sunkiais laikais žmonės pritrūkdavo duonos ar pinigų, bet medaus - niekada. Medus ir vaškas ilgą laiką buvo daugelio gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis. Į medžius būdavo kopiama specialiu įrenginiu - geiniu, kuris eksponuojamas etnografijos muziejuje Marcinkonyse.
Užliejamose Grūdos pievose klesti įvairiausi augalai. Tokia rūšių įvairove nedaug vietovių gali pasigirti. Todėl čia nereikia skinti orchidinių ir kitų saugomų augalų, geriau jais grožėtis gyvai žaliuojančiais. Cykiai bebūnant galima pamatyti virš Grūdos skraidantį ir žvejojantį ryškiaspalvį paukštį tulžį arba žuvininkėlį. Nusišypsojus sėkmei galima sutikti ir išgirsti ūkuojantį margąjį paukštį kukutį, pasipuošusį nuostabia skiautere. Tokio susitikimo jau nepamiršite ilgai.
