Pagal 1649 m. Alytaus ekonomijos revizijos aktus kaimas priklausė Karalkrėslio vaitui ir turėjo 16 valakų žemės. Gyventojai baudžiavos nėjo, o mokėjo dvarui duoklę natūra ir pinigais. Tuo metu buvo du kaimai: Didieji Bartininkai ir Bartininkėliai. Kitais duomenimis tvirtinama, kad tuo metu LDK Didžiojo kunigaikščio dvarą Bartninkuose administravo Puzina.
Prie pastarųjų kaimų tyvuliavo nemažas ežeras, iš kurio teliko tik bala. Ant jo kranto, apie 1768 m. LDK rūmų iždininkas, Alytaus ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas įkūrė dvarą, kuriame įrengė gelumbės ir kitokių audinių audyklą ir geležies liejyklą. Dvaro javai keliavo į didžiausius Rytprūsių miestus ir uostus. Yra duomenų apie 1772-1782 m. A.Tyzenhauzo įsteigto Bartninkų majoratinio (valstybinio) dvaro administratoriaus grafo G.Nostico matematiškai apskaičiuotus lažo dienų, mokesčių ir natūrinių duoklių dydžius dvarui priklausomų kaimų gyventojams. 1785 m. atidarė vielos gamybos fabrikėlį. Tiesa, pastarosios dvi įmonės pradėjo veikti jau tuomet, kai didysis reformatorius 1784 m. neteko visų įgaliojimų ir dvarų. Maždaug tuo metu ypatingai sunkiai išnaudoti baudžiauninkai sudegino aksomo gamybos fabriką; liko tik vandens malūnas ir vėlykla. Nespėjo pastatyti ir bažnyčios, kurios darbuose aktyviai dalyvavo Alvito dekanas, kunigas Simonas Varaksa. Tam tikslui ir iš taip skriaudžiamų baudžiauninkų buvo atimti trys hektarai žemės, nemažai daržų ir pievų.
Iš A. Tyzenhauzo dvaro valdymą perėmė Skibickis, kuris 1786 m. ekonomiją perleido kelių dvarų administratoriui, kunigaikščiui Vincentui Puzinai; ūkio vystymu jie nesirūpino. Tuo metu į Karalkrėslio ekonomiją įėjo Stolaukio, Šilasodžio. Pajevonio, Užupio, Skardupių, Lankupkos, Lankupėnų, Rostkovčiznos ir keli smulkesni dvarai ar palivarkai. Vienas iš dvarų administratorių Bžostovskis 1790 m. baigė statyti A. Tyzenhauzo pradėtą bažnyčią.
Užėję prūsai su Vincentu Puzina (administruoti pradėjo 1790 m.) sudarė trejų metų dvaro valdymo sutartį, kurią vėliau pratęsė iki 1808 m. Tačiau kraštą okupavus prancūzams, 1807 - 1808 m. dvarą jau valdė Bernardas Sivickis. Tuo metu dvarvietė buvo įtraukta į Naujosios Prūsijos žemėlapį. Iš paskutiniojo savininko valdyti perėmė Felicianas Godlevskis, kuriam dar priklausė Pagernevė, Pagernevėlė ir Grabovka. 1823 m. valdžia iniciavo dvaro turto išpardavimą ir siūlė pirkti spirito varyklą, vežimus, roges, odas, malkas, medieną, baldus ir pan.
Anais laikais tai buvo pats turtingiausias dvaras apylinkėse. 1830 m. vėjas nuvertė vėlyklos pastatą. Tais metais atskirtas Trempinių palivarkas ir už beveik 25 tūkstančius auksinų parduotas dvarininkui Tadui Austutavičiui. Buvo išnuomoti dar keli palivarkai. Po 1831 m. sukilimo buvo įkurtas Bartninkų majoratas, kurį 1835 (kitur - 1837 m.) Rusijos caras padovanojo generolui Georgijui Nestcui (dar vadinamas ir Nosticu). Pastarasis dvarą greitai perleido savo sūnui, caro armijos pulkininkui Ivanui Nestcui (1824 - 1905). Beje, tai buvo gana įvairiapusiška ir prieštaringa asmenybė, kurioje sunkiai derinosi kariška prigimtis ir menininko pašaukimas. Jo sūnus, taip pat karininkas Grigorijus, garsėjo kaip fotografas - mėgėjas ir net išleido keletą atvirukų bei vieną fotografijos knygą. 1903 m. dokumentuose dar dvarininku minimas Ivanas Nosticas, o po pastarojo mirties - 1905 - majoratinį dvarą perėmė sūnus Grigorijus, kurio žmona Lilli Madelena Niptš kartais apsilankydavo ir Bartninkuose.
XIX a. II pusėje dvare veikė degtinės varykla. 1878 m. dvare buvo 7 „kiemai”, kuriuose gyveno 97 vyrai ir 102 moterys. 1888 metais gyveno 176 lietuviai ir 6 lenkai.
Iš Jono Basanavičiaus prisiminimų sužinome, kad jis 1879 m. bandė išgelbėti dvaro nuomotojo Gerlacho septynmečio sūnaus gyvybę; deja, vaikas mirė. Todėl nereikia stebėtis, kad net tarpukariu dvaras buvo vadinamas Gerlacho (ar Gerliacho, Erlacho) vardu. XX a. pradžioje ši giminė valdė ir Pagernevės dvarą, kuriame nuolatos gyveno viena iš Gerlachienių; kartu su kita dvarininke Galeriene (prisidėjo dar virš 30 dvarininkiu) 1910 m. įkūrė Vilkaviškio „ranko darbų” mokyklą. Joje mergaitės mokėsi austi, siūti. 1901 m. dvare buvo trys mūriniai statiniai, gyveno 28 vyrai ir 40 moterų; 3 iš jų - užsieniečiai. „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje” sakoma, kad tuomet buvo 14 „kiemų”, o juose gyveno 217 žmonių.
1903 m. majoratinis dvaras užėmė 2562 margus žemės. Jame laikė 94 arklius, 197 stambius ir 13 smulkių gyvulių. Dvarą valdė grafas Ivanas Nosticas, Georgijaus sūnus. 1909 m. surašyme jokių pakitimų neužfiksuota. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išardė spirito varyklos įrenginius ir išsivežė visas varines detales.
Iki žemės reformos dvaras priklausė dvarininkui Jarlakai (taip vokietis dvarininkas susilietuvino pavardę), kuris valdė 530 ha. 1923 m. dvare buvo 33 ūkiai, kuriuose gyveno 144 gyventojai. 1923 m. jam atsisakius pasilikti 80 ha dvaro centrą ir išvykus į Virbalį, šiuose rūmuose buvo patalpinta girininkijos kontora. Išdalintuose dvaro laukuose įsikūrė Dalgėnų kaimas. Rūmuose buvo atidarytos dvi klasės, įrengti mokytojų butai.
1932 m. laikraštis „Suvalkietis” rašė: „Buv. Bartninkų dv. laukuose (dabar Dalgėnų kaime) augo maždaug 3-4 ha ploto šilelis, aplinkinių žmonių „pušynėliu” vadinamas. Parceliuojant dvaro laukus išparceliuotas ir šilelis, kuris bendrai prie parcelių teko 3 ar 4 gyventojams. Bet tie žmonės nežinia dėl kokios priežasties jį iškirto ir padarė dirbamą žemę. Atrodo, naudos turės mažiau, nes javams augti vieta čia nepergeriausia, kalnuks, žemė - lekiamas smėlys”.
Mokykla veikė iki 1977 m., o mokytojų butai buvo iki 1982m. Išliko XVIII a. II pusėje statyti mūriniai rūmai su vėliau „prilipintu” priestatu ir parkas. Dvarvietės šiaurinėje dalyje būta kapinaičių liekanų.