Anksčiau kaimas vadintas Babcinà, Babcýna, Babtinė, Babtynė, Babtiniai, Babtynas ir pan. Manoma, kad jis kilęs arba nuo Babtų miestelio, arba nuo asmenvardžio Babtas. Žemaitkiemiu vietovė pervadinta dvaro savininko V. Nagevičiaus iniciatyva XX a. tarpukariu. Babtyno - Žemaitkiemio dvaras stovi Nevėžio dešiniajame krante, apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų. Dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė Šiukštos. Vėliau dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui Sauginavičiui. Nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė Prozorai.
Iki jų valdymo pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai, laikui bėgant ne kartą rekonstruoti ir perstatyti. Tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730 m., prasidėjo mūrinių statinių epocha. Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai buvo didingi, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo pat metu pastatytas ir lobyno pastatėlis. 1797 m. Babtynas su Sitkūnų kaimu parduotas Burhardui fon Korfui. Netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m. Tuomet dvarą nupirko grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai, susituokę 1820 metais. Naujasis savininkas 1846 – 1849 m. buvo gubernijos bajorų maršalka. Tiesa, dvarininkas po pralaimėto 1863 metų sukilimo pasitraukė į Paryžių ir ten mirė 1866 metais, nepalikęs nė vieno vyriškos lyties paveldėtojo. Viena iš jo dukterų Marija Tiškevičiūtė (1833 – 1860) 1852 m. ištekėjo už Mykolo Tiškevičiaus (1824 – 1854) ir susilaukė sūnaus Benedikto Henriko.
Tiškevičiai trečiajame amžiaus ketvirtyje pastatė eklektinius rūmus. XIX a. II pusėje dvarvietėje stovėjo 16 pastatų. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo; paskutinysis šios giminės dvaro savininkas – Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852 – 1935) ir jo sūnus Benediktas Jonas (1875 – 1948). Pirmieji Tiškevičiai palaidoti Raudondvario bažnyčios kriptoje. . Picture Gen. V.Nagevičius Paskutinis dvaro šeimininkas – generolas Vladas Nagevičius (1881 – 1952) čia gyveno 1922 – 1944 metais. 20 ha žemės gavo už Lietuvos kariuomenės kūrimą; vėliau nusipirko daugiau žemės. Jo pavyzdinis ūkis garsėjo erdviomis arklidėmis, kuriose buvo laikomi veisliniai žirgai. Visą dvaro ūkį tvarkė jo žmona Veronika. Stengėsi atgaivinti senąsias tradicijas, taikliai priderindamas jas prie tuometinio gyvenimo ritmo. Dvaras garsėjo Joninėmis, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai. Savaitgaliais, nusamdęs garlaiviuką, jis Nevėžiu atsigabendavo svečių iš Kauno – aktorių, dailininkų, muzikų, poetų. Čia vykdavo banketai valstybės pareigūnų ir užsienio svečių garbei. Liudininkas prisimena: „Rūpestingame ūkyje ganėsi daug karvių,duodančių daug pieno, sviestas buvo mušamas muštokėje (statinaitėje). Net 24 kg. sviesto pristatydavo į vaikų ligoninę Kaune !Akį džiugindavo besiganantys derlingose pievose eiklūs žirgai,darbiniai arkliai.Čia dirbo vienas darbininkas su traktoriumi, du kumečiai, keletas samdinių.Jiems gerai mokėdavo, šeimininkai niekada neatsisakydavo žmogui padėti , ištikus nelaimei. Ūkio reikalus tvarkė ūkvedys,nors nepraščiau visus ūkio reikalus išmaniusi ir generolo žmona Veronika Nagevičienė.Gražu būdavo stebėti šeimininkus , išvažiuojančius į atlaidus bažnyčioje Babtuose.Dengtu fajetonu,pakinkytu dviem žirgais,su važnyčiotoju,generolas su žmona atrodydavo oriai..Juos - aukštaūgius , visi pastebėdavo .Jie sėdėdavo garbingiausioje vietoje - presbiterijoje prie altoriaus.Turėjo ir lengvą automobilį, su kuriuo važinėdavo iš miesto į namus.Pakeliui visad pavežėdavo pakeleivį.Jiems parvykstant, sode būdavo iškeliama Lietuvos trispalvė!O kokios šventės buvo švenčiamos dvare..Šeimininkai propagavo gražias liaudies tradicijas .Mėgstamiausia jų šventė - Joninės.Suvažiuodavo daug svečių,susirinkdavo kaimo jaunimas. Ant Upio kalno degdavo laužai,skambėdavo lietuviškos dainos,tarp jų mėgstamiausia šeimininko daina : ,,Bijūnėlis, žalias.Automobilių prožektorių šviesoje dvaro kieme vykdavo vaidinimai su vaidilutėmis,žyniais ir net raganomis!Ne vieną paklaidindavo , ieškant paparčio žiedo..Nevėžyje plukdydavo vainikus su degančiomis žvakutėmis“. 1933 m.liepos 19d., atvežus lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno kūnus, Babtų valsčiaus organizacijoms nusprendus , (joms vadovavo generolas V.Nagevičius) nutarta pagerbti lakūnų atminimą,atstatant sugriuvusį paminklą - kryžių ant Stabaunyčios kalno netoli Babtyno dvaro, kitame Nevėžio upės krante. Beveik tris mėnesius jis buvo restauruojamas. Per iškilmes atskrido trys lėktuvai. Žemai skrisdami, jie padabino paminklą gėlėmis ir vainikais. Ši graži tradicija per dideles šventes tęsiama ir dabar. Tada, atstačius paminklą, generolas priėmė svarbius Lietuvos ir užsienio svečius (buvo atvykęs net Italijos ministras Amadori, Popiežiaus nuncijus Lietuvai Arata ). Dvaro rūmai pasipuošė Vatikano ir Lietuvos vėliavomis. Generolas buvo didelis intelektualas, mokėjo daug užsienio kalbų, todėl bendrauti su svečiais jam buvo nesudėtinga. Babtų Kraštotyros muziejuje yra generolo senujų daiktų: porcelialinis kočėliukas, rašalinė, puošnūs laikrodžio rėmai. Deja, Antrasis pasaulinis karas nutraukė dvaro klestėjimą.
Pokaryje Babtyne buvo kolūkio apylinkės kontora, daugiabutis namas. . Picture Nuo 1999 prasidėjo naujas 500 metų senumo Babtyno - Žemaitkiemio dvaro gyvenimo etapas. Ačiū dievui, baigėsi sovietinio griovimo laikas, išgyveno 4,5 iš 20 pastatų, kažkada išpuoselėto dvaro. Likus 29 praėjusio tūkstantmečio dienoms, dvaras buvo parduotas. Vieninteliu pirkeju buvo Mindaugas Šventoraitis. Naujasis savininkas po truputį dvarą sutvarkė. Lobynas, buvusi pieninė, buvo įrengtas kaip gyvenamas namas, jis ir vadinamas nameliu. Rūmai po rekonstrukcijos pritaikyti gyvenimui. Įrengta 15 kambarių, 4 vonios, 2 virtuvės, pokylių - koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys - šachmatinė, biblioteka. Visi kambariai, kaip beje ir prieš šimtmešius, turi pavadinimus. Vieni pakrikštyti istoriniais sumetimais, kaip pvz. avių, kiti pavadinti draugų arba savininkų vaikų vardais. Kluonas įrengtas kaip vasaros koncertų salė, kur telpa 1000 žmonių, taip pat jame yra senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija. Svirne laikoma gausi motociklų kolekcija nuo 1920 iki 2000 metų. Tvartas beveik sugriuvęs ir laukia savo atstatymo eilės. Per 10 čia pragyventų metų Mindaugas Šventoraitis neapsiribojo vien dvaro atstymu - surengta daug koncertų, spektaklių, įvairiausių kūrybinių vakarų, švenčių, menininkų plenerų. Šiemet dvare įžymus Lietuvos kino režisierius Algimantas Puipa stato meninį filmą “Miegančių drugelių tvirtovė”. Dvaro kluonas ir kiemas kartais nuomojami pokyliams, vestuvėms, įmonių šventėms.
