Šv. Jono Krikštytojo atlaidai birželio 24-ąją kviečia sugrįžti kraštiečius į gimtąsias parapijas. Pasirenkame atokų rajono kampelį Juodeikius. Dulkėtu vieškeliu, vingiuojančiu per sodria žaluma vilnijančius javų laukus, pro kur ne kur išlikusius vienkiemius, artėjame į ramybės oazę. Miškų ir pelkių apsuptyje, kryžkelėje, – paminklas Vytautui Didžiajam ir Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlė. Jos šventoriuje – menkas medinukas, kuriame gyveno tėvas Stanislovas OFM Cap. – Mykolas Algirdas Dobrovolskis, – kai po tremties ir kalinimo buvo kilnojamas po nuošaliausias, skurdžiausias parapijas be elementariausių buities sąlygų. Jame šiandien – asmeniniai tėvo Stanislovo daiktai, knygos apie jį ir Jis pats, žvelgiantis iš nuotraukų. Dar iki vidudienio yra laiko, atvairavę automobilius, su žvakelėmis, gėlėmis žmonės pirmiausia skuba į kapinaites aplankyti saviškių. Pasigirsta bažnyčios varpo skambesys, suprask, netrukus prasidės šv. Mišios.
Saulės spindulys nušvietė gražų būrelį tikinčiųjų, pajudėjus atlaidų procesijai aplink bažnyčią. Po šv. Mišių neskubėdami, tarpusavyje šnekučiuojantys juodeikiečiai ėjo link naujutėlaičio kryžiaus karavyko. Šv. Jono Krikštytojo atlaidų išvakarėse šis kryžius stojo senojo pavargusio vietoje. Pasak Juodeikių bendruomenės pirmininkės Eglės Ginkuvienės, senasis kryžius karavykas buvo pastatytas 1882 metais. Daugiau kaip šimtą metų atlaikęs šaltį, karštį, istorijos prisilietimą pavargo. Išlikusios jo detalės ilsėsis bažnytėlėje, o paaukojus dviems parapijiečių šeimoms pinigų jo vietoje atstatytas analogiškas kryžius karavykas. Jį dirbdino Juodeikių apylinkių tautodailininkas skulptorius Saulius Alėjūnas. Istorijos šaltiniai byloja, kad kryžius karavykus statydavo apsaugai nuo maro ir kitų epidemijų. Jie stovėdavo aukštesnėje vietoje, netoli kryžkelių, aukšti, kad būtų matomi iš toli. Mykolas Pateriabas sakė turįs viltį, kad Juodeikiai išliks ir gyvuos tol, kol bus žmonių visa širdimi atsidavusių šiam rojaus kampeliui.
