Vytaute Didysai! Gyvas būsi kol gyvas nors vienas Lietuvis.
Vytautas the Great! You will be alive as long as at least one Lithuanian is alive.
1430-1930
Sovietmetį atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas
Beveik 700 gyventojų dabar turintis kaimelis didžiuojasi Vytauto Didžiojo paminklu. Sovietiniais laikais skulptūrą bandyta dukart nugriauti. Pirmą kartą ją apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais, bet skulptūroje įmūrytos storos metalinės sijos apsaugojo paminklą. Antrą kartą bandyta griauti traktoriumi, tąkart paminklą apgynė susirinkę perlojiečiai.
Šeštame dešimtmetyje buvo sumanyta paminklą susprogdinti, bet, negavus leidimo, paminklas taip ir liko stovėti. Negana to, 1968 m. jis buvo restauruotas (panaikintos kulkų ir grandinių paliktos žymės), o 1971 m. paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.
Taip ir stovėjo visą sovietmetį tarsi laisvės simbolis Vytauto Didžiojo paminklas, ant kurio lentos užrašyti žodžiai: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“.
Jonas Miškinis apie Perlojos Respubliką:
Iš Merkinės važiuojant Varėnos link lygiuoju plentu, abipus apaugusiu kvepiančiais pušynėliais, prie Merkio upės yra didelis Perlojos bažnytkaimis. Nuo 1920 m. ligi 1939 m. čia Merkiu ėjo Lietuvos su Lenkija administracijos linija. Kairysis Merkio krantas su aštuntadaliu Perlojos buvo lenkų okupuotoj pusėje.
Padavimai sako, kad senovėj Perloja buvo didelis miestas su 20 bažnyčių ir 40 kalvų ir turėjo Magdeburgo teises. Bet dabar to miesto nė žymių nebėra. Tiesa, apylinkėje užtinkama archeologinių liekanų – titnaginių strėlių, kaltelių, akmeninių kirvukų, nešlifuotų ir šlifuotų. O po smarkių vėjų bei audrų smėlėtuose kalneliuose kartais užtinkama XV-XVIII amžiaus pinigų, ornamentuotų puodų šukių, originalių gelžgalių, o Amarnios upelio pakrantėj kai kada po smarkaus lietaus iškyla į paviršių geležies gargažo.
Istorinės kronikos mini, kad 1378 metais kryžiuočiai ties Perloja turėję didelių susirėmimų su lietuviais ir tik po 6 dienų pralaimėję kovą kryžiuočiai pasitraukė nuo Perlojos.
Perloja – skurdus Dzūkijos kampelis. Apylinkės ir Merkio pakrantės labai gražios. Žmonės neturtingi, bet nuoširdūs, darbštūs ir ryžtingi. Perlojiškiai smėlėtų laukų, žalių gojelių ir pušynėlių lyg kūdikiai, giliai jie įaugę į tą gimtąją žemelė, kuri jiems labai miela ir brangi.
Negalėdami pramisti iš žemės, cariniais laikais pinigo uždirbdavę Varėnos poligone. Po šaudymų pratimų eidavo būriai į poligoną rinkti patrankų skeveldrų, šovinių tūtelių ir kitokių gelžgalių, kuriuos parduodavę žydams. Vasarą miškuose rinkdavo grybus, uogas, už ką gaudavo irgi nemaža pinigo.
Lietuvos kūrimosi laikais, 1918 metais, perlojiškiai pasižymėjo kaip partizanai-šauliai atkakliomis kovomis su besitraukiančiais vokiečiais, bolševikais, o ypač daug kovėsi su lenkais. Tos jų kovos truko ne mėnesiais, bet keletą metų. Buvo laikotarpių, kad kovos metu Perloja ėjo iš jų rankų į lenkų rankas.
Perlojiškiai, negaudami reikiamos paramos iš centro, patys surūdijusiais ginklais ryžtingai kovėsi su daug gausesniais priešais. Išviję priešus iš savo apylinkės, patys sudarė savo „valdžią“ ir administraciją, paskelbdami Perloją atskira „respublika“. Pirmąją valdžią sudarė rinktas komitetas, kurio pirmininku buvo Jonas Česnulevičius, nariai – Z. Jonytis, J. Svirskas, V. Baublys ir R. Baublys. Komitetas uoliai veikė: suorganizavo vietos miliciją ir kaimuose sudarė apsaugos punktus Salovartėje, Žiūruose, Trakiškiuose, Burokaraistėlėj ir Dvarčiuose, įvedė miškų apsaugą, įsteigė teismą. Teismo pirmininku paskyrė J. Česnulevičių, nariais: A. Lukšį ir V. Pigagą. Respublika turėjo savo antspaudą su Vytimi ir kunigaikščio Perliaus vardu. Kas nusižengdavo valdžios nustatytiesiems nuostatams, buvo baudžiamas piniginėmis baudomis, kalėjimu, o kai kam net būdavo įkrečiama į užpakalį.
Savo biudžetui sudaryti tariamoji vyriausybė iš gyventojų imdavo mokestį, ypač už „valdžios“ patarnavimus. Be to, sureguliavo miškų kirtimą, kuris tik „valdžios“ specialiu leidimu buvo leidžiama kirsti. Pirmoj eilėj leido pasinaudoti mišku tiems, kurių karo metu buvo sunaikinti trobesiai.
Tačiau Perlojos „respublika“ neilgai išsilaikė. 1919 m. liepos mėnesio pradžioj Perloją užėmė lenkai. Pragarsėjęs žiaurumu lenkų raitelių eskadronas „Jazda Tatarska“ nuginklavo vietos miliciją ir areštavo valdžios narius, nepabėgusius Lietuvon.
Perlojiškiai labai neapkentė okupantų lenkų, visą laiką palaikė slaptus ryšius su Lietuvos kariuomene, Šaulių sąjunga ir kitomis įstaigomis ir todėl drąsiai priešinosi.
1919 m. rugpjūčio mėn. sovietų bolševikai puolė Lenkiją. Lenkai tada pasitraukė iš Vilniaus ir jo krašto.
Tuo metu Perlojos parapijos klebonu buvo paskirtas neišsemiamos energijos kun. L. Petkelis, kuris vėl ryžosi atstatyti Perlojos „respubliką“. Perlojiškiai savo aprūdijusiais ginklais išvijo lenkų karius.
1920 m. spalio mėnesio pradžioj lenkai sumušė bolševikų gaujas prie Varšuvos ir stūmė bolševikus atgal. Tada lenkai norėjo vėl atsiimti Perloją, bet šįkart jiems nepavyko. Jie užėmė tik kairiąją Merkio pusę. Čia su lenkais vyko didelės ir atkaklios kautynės. Perlojiškiai partizanai kovėsi su devyniomis lenkų kuopomis ir sulaikė jas.
1920 m. spalio 13 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nustatyta demarklinija. Perloja liko Lietuvos pusėje.
Apie kovas Trimitas 1921 m. Nr. 24 rašo, kaip du seimo nariai su VI. Putvinskiu apsilankė Perlojoje. Jiems bevažiuojant Perlojon įvyko taip:
– „Stokit“ – pasigirdo balsas. – Krūptelėjau. Buvau susimąstęs apie skurdžias apylinkes ir mažytes bakūžėles, visai nepastebėjau dviejų ginkluotų vyrukų, kurie stovėjo sargyboje.
– Perloja, sveteliai? – paklausė vienas.
– Taip.
– Prašome… – Jų vienas įsėdo automobilin, o kitas, savotiškai pagerbęs mus šautuvu, pasiliko vietoje. Žiūriu į nepažįstamą jauną mūsų palydovą. Mano mintys skrenda į tuosius laikus, kada visa mūsų kariuomenė buvo panaši į šitą ginkluotą vaikiną. – Prastas drabužis, audeklinis šovinynas, aprūdijęs, pantuku parištas šautuvas… Taip, tosios akys, tasai pasiryžimas subūrė tūkstančius ginkluotos kariuomenės ir nutiesė šautuvais megztu tinklų šaulių organizaciją po visą mūsų tėvynę… ir naujo pasiryžimo mintys galinga jėga veržės mano sielon ir sakė: Ištversime! – Jūs laimėsit.
– Kas čia?
– Tai mūsų apkasai! – pasididžiuodamas atsakė vaikinas. Iš tikro abipus plento matėme išraustas duobes. Strategas gal nelabai džiaugtųsi tokiais originaliais apkasais, bet perlojiečiams jie geri, nes savi.
– Tamstos sargybą pastatėt mums keliui rodyti į Perloją?
– O ne, tamsta! Mūs sargyba stovi kasdien. Dabar lenkai aprimo, bet seniau, kada buvo neramu, mes prie kulkosvaidžių ir miegojome.
– Na, vyrai, jūs vyrai! – tarė vienas bendrakeleivių. Įvažiavome Perlojon ir pamatėme tuos vyrus, kurie nepažįsta lenkų ir nepažįsta lietuvių valdžios. Jie turi „komendantą“, savo teismą – žodžiu, sudaro atskirą respubliką. Jie turi įvairių rūšių ginklų.
Mums įvažiavus į „respubliką“, iš visų bakūžių pasipylė ginkluoti vyrai, susibūrė aikštėje, išsirikiavo ir dainuodami nuėjo daryti „paradus“. Na, ir gražus buvo paradas! Priešakyje atsistojo keli šimtai ginkluotų vyrų. Čia pat stovėjo visų gerbiami kulkosvaidžiai ir pilna kulkosvaidininkų kuopa. Permečiau akimis tą ypatingą kariuomenę. Čia stovi beūsis jaunuolis, o šalia jo – palinkęs senelis. Čia basas, baltomis apdriskusiomis kelnėmis, o ten – gražiai apsirengęs drąsuolis. Koks įvairumas drabužių, kepurių, amžiaus! Bet… visų akys ypatingai blizga, ir visų veidai reiškia pasiryžimą ir atkaklumą. Prakalbėjome. Ir jie prakalbėjo. Ir kažkaip artimai pasijutome ir mes, valdžios atstovai, ir jie, visuomenės atstovai. visų buvo viena mintis – gintis iki paskutiniųjų. Nesutartingai, bet giliai ir nuoširdžiai padainavę Lietuvos himną, atsisveikinome su Perlojos „respublika“.
„Manoji Dzūkija“ (atsiminimai). London, 1966, p. 42–47.