Lobis paslėptas Strebeikiuose, žymaus architekto Vaclovo Michnevičiaus gimtinėje.
Vaclovas Michnevičius - kilęs iš dvarininkų, tėvai valdė 180 ha žemės, buvo bajorai, turėjo savo herbą.
1893 m. baigė Peterburgo civilinį inžinerinį institutą. Dirbo Vilniaus miesto architekto padėjėju, vėliau architektu. 1895–1904 m. dirbo karinių strateginių kelių statybos komisijoje, dalyvavo projektuojant ir tiesiant plentą iš Ratnyčios per Merkinę, Alytų, Jiezną į Rumšiškes ir jo atšaką Kruonis–Kaišiadorys. 1912 m. su architektu A. Parčevskiu įkūrė projektavimo ir statybos biurą „Architektas“, suprojektavo Vilniuje vaikų ligoninės rūmus Žvėryne, keletą gyvenamųjų namų ir kt. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pašauktas karinėn tarnybon prie karinių kelių tiesimo.
1919 m. V. Michnevičius grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir dirbo Kelių ir plentų valdyboje vyresniuoju inžinieriumi. Dalyvavo tiesiant Žemaičių plentą. 1925 m. buvo išleista jo knyga „Vieškeliai ir paprastieji keliai“. Vėliau iš giminaičio Andriaus Svolkenio atsiperka savo dvarą Strebeikiuose (motina visą gyvenimą pyko ant sūnaus už tai, kad jis, mokydamasis Peterburge, vedė Bavarijos vokietę Karoliną Feigą, marčios neįsileisdavo į namus, tad ir dvarą užrašė ne savo sūnaus šeimai, o sūnėnui). 1936 m. išėjo į pensiją ir apsigyveno šiame dvare.
V. Michnevičius prabangos nemėgo, į svečius nevažinėjo, drabužius siūdavosi pas kaimo siuvėjus. Buvo labai darbštus, griežtas ir reiklus, neišpuikęs, teisingas. Lietuviškai kalbėjo prastai, save laikė lenku, tačiau nepritarė kitų dvarininkų lenkomaniškoms apsiracijoms.
Michnevičių šeima kraupiai nukentėjo bolševikmečiu. Vengdamas represijų, 1941 m. į Lenkiją pabėgo sūnus Kazimieras. Duktė Irena su šeima 1946 m. buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Architekto žmona Karolina pasiprašė tremiama su dukterimi, kur tremtyje 1948 m. ir mirė (būdama 93 metų amžiaus). Ten mirė ir Irenos vyras, o ji pati 1956 m. pateko į Lenkiją. Strebeikiuose liko vienas V. Michnevičius. Valdžia atėmė dvarą, palikdama tik mažą kambarėlį. Enkavedistai atėmė iš architekto didžiulį archyvą, išnešė į kiemą ir, kaip kenksmingą tarybų valdžiai, sudegino. Neilgai po to V. Michnevičius ir gyveno. Žeimių parapijos knygoje išlikęs įrašas: „1947 m. sausio 14 d. Strebeikių kaime dėl senatvės mirė Vaclovas Michnevičius. Aprūpintas sakramentais. Vedęs. 85 metų amžiaus. Inžinierius“.
Palaidotas Žeimių bažnyčios šventoriuje.
Tik po trijų dešimtmečių ant jo kapo bažnyčios lėšomis buvo pastatytas kuklus paminklinis akmuo.
Architekto gimtinėje stovi koplytstulpis.
2007 metais Žeimiuose, parke prieš bažnyčią buvo pastatytas paminklinis biustas Vaclovui Michnevičiui atminti (skulptoriai Konstantinas Bogdanas, Kęstutis Krasauskas, architektas Julius Zonys).
Čia tik keletas iš daugybės architekto darbų. Manau, kad tarp jų tikrai rasite gerai pažįstamų pastatų.
